Man teko bendrauti su jaunimu, kuris dalijosi savo patirtimi bei nuomone apie stojimus, apie tai, kur įstojo arba neįstojo. Ir priėjau prie išvados, kuri mane šiek tiek nustebino ir nuliūdino – suaugę žmonės, vaikydamiesi prestižo, klaidina savo vaikus arba jaunesnius pažįstamus. Štai kodėl tiek daug žmonių, baigę mokslus, neturi darbo. Ne dėl to, jog susirasti darbą pagal specialybę yra sunku, bet dėl to, jog tėvai, draugai iš šio žmogaus norėjo jausti „prestižo kvapą”.
Buvo labai liūdna klausyt istorijų apie tai, kaip žmonės įstojo į geriausią Vilniuje universitetą vien dėl to, jog to norėjo tėvai – o kokia specialybė, tai nėra svarbu, juk svarbiausia – gero universiteto diplomas. Skamba apgailėtinai, tačiau dauguma suaugusių išties yra tuo įsitikinę.
Be to, yra jaunimo, kuris nestojo niekur vien dėl to, jog dar nežino, ko nori. Ir štai paradoksas – užsienyje tai yra normalus dalykas, tačiau pas mums kažkodėl vieneri metai be mokslo vadinami „nesąmone“. Toks įspūdis, jog svarbiausia yra įstoti, o kur – jau nebe taip ir svarbu. Kitas dalykas, jog ne visi gali mokėti už mokslą, o jei įstot nemokamai nepavyko ir pinigų neturi, gali metus padirbti, bet vėlgi – o kaip į tai reaguos kiti?
Gal trumpai papasakosiu savo istoriją.
Nuo maždaug 9 klasės buvau tikra, jog studijuosiu teisę, o ją pabaigus dirbsiu tyrėja. Tuo domėjausi, neabejojau ir tiesiog laukiau tos dienos, kai jau įstosiu. Tačiau paskutiniųjų mokslo metų vidury pradėjau galvoti – kaip gerai būtų įstoti kur nors, kas susiję su transportu – tai turėtų būti labai įdomu bei pelninga. Bet juk nepasirinkau matematikos egzamino, o ir nemokėjau jos labai gerai.
Informacinės technologijos – dar viena pamoka, kurios atsisakiau vos tik pasitaikius progai, t.y.po 10 klasės. Tad – svajojau toliau apie teisę... Ir vieną dieną susimąsčiau – o ar aš tikrai to noriu? Juk kaip žinia, dabar stoti į teisę panašu į stojimą dėl diplomo. Yra įvairių statistinių duomenų, kuriuos skelbia darbo paieškoms skirti portalai ir būtent jie praneša, jog teisininkų yra tikrai daug, o darbą susirasti 0 be galo sunku. O gal aš to ne itin ir noriu?
Na, ir pažįstamų nelabai turiu. Tiek metų svajojau ir vieną dieną tiesiog pradėjau prieštaraut pati sau. Egzaminus laikiau tuos, kurie buvo reikalingi norint studijuoti teisę. Studijuoti norėjau ne valstybiniame, kitaip tariant, privačiame universitete.
Na, ir atėjo laikas pildyti prašymus dėl stojimų. Nežinojau, ką daryt, ką rašyt ir apskritai, kam ką nors pildyt. Bet, kaip ir dauguma abiturientų, užpildžiau tą prašymą. Ir štai, atėjo laikas, kai turėjau pasirinkt – studijuot teisę ar mokėti už studijas kolegijoje?
Universiteto nesirinkau, nes pamaniau, jog nesugebėsiu išmokti aukštesniosios matematikos per tokį trumpą laiką. Be to, žinojau, jog tokios specialybės, kaip transporto logistika, studijos kolegijoje turi daug privalumų. Bent jau dėl to, jog iš pat pradžių (rugsėjo mėnesį) bus pažintinė praktika, kuri man padės suprasti, ar man tai patinka.
Nežinojau, ką daryti ir kur eiti. Buvo juokinga, jog tokią tvirtą nuomonę turintis žmogus kaip aš galėjo persigalvoti per itin trumpą laiką. Ir štai būtent tada ieškojau žmonių, kurie galėtų man patarti. Tai buvo ir jaunimas, ir mano artimieji, ir vyresni pažįstami.
Žmonės, kurie jau turi tikrai gerą darbą bei žino, ko nori iš gyvenimo, sakė: „Jeigu bijai, eik į kolegiją, norėsi, eisi išlyginamosios programos į universitetą. Taip tau bus ir lengviau, ir patogiau.“
Iš tikrųjų niekada gyvenime nemaniau, kad galėsiu pasirinkt kolegiją, o dar mokėti už studijas... Todėl man buvo keista girdėti tokius komentarus. Tačiau įdomiausia buvo tai, jog kai kurie žmonės buvo tokios nuomones: „Kolegija - tai žemas lygis, o tokia specialybė kaip teisė yra labai perspektyvi. Kolegija tik tiems, kurie vos pabaigė mokyklą.“
Prestižas dar neišgelbėjo jokio žmogaus, tačiau vyresniųjų raginimai leidžia suprasti, jog pabaigęs gerą universitetą turėsi gerą darbą. Niekam nereikia aiškinti, jog darbas, kurį dirbsime ateityje, priklauso ne nuo diplomo, o nuo mūsų pačių noro, gebėjimų bei žinių. Pasirinkti lengvesnį kelią – ne visada reiškia pasiduoti.
Ir štai - jau savaitę studijuoju kolegijoje transporto logistiką. Praėjo dar labai mažai laiko, tačiau jau jaučiu, jog tai bus be galo įdomios studijos. Niekada nemaniau, jog transportas - tai tiek daug. Apskritai mokykloje nemaniau, jog tokio tipo studijos mane sužavės. O dabar tiesiog mokausi ir jaučiuosiu kaip žuvis vandenyje.
Nežinau, kas būtų, jeigu paklausyčiau tų, kuriems svarbiausia – prestižas. Tačiau aš klausiau tų, kurie linki man išties gero ir ieško to, kas yra praktiška. Bet geriausia – klausyti savęs ir savo širdies. Kadangi vadovaujuosi jausmais, tai ir šįkart bandžiau jais pasikliauti.
Esu tikra, jog po kolegijos galėsiu imtis išlyginamųjų studijų ir gauti universitetinį išsilavinimą, o darbą tikiuosi susirasti būtent pagal šią specialybę. Dėstytojai, su kuriais neseniai susipažinau, jau spėjo sužavėt savo įdomiomis paskaitomis bei palaikymu, nuoširdžia šypsena. O administracija – geru tvarkaraščiu.
Ne visi privalo stoti į universitetą, ne visi privalo stoti iš karto po mokyklos bei ne visi privalo apskritai studijuoti. Tai yra žmogaus pasirinkimo teisė ir auksinė taisyklė, kurią turėtų žinoti „draugai“.
Aš labai nuoširdžiai linkiu jauniems žmonėms nepasiduoti ieškant savo kelio bei nenusiminti, jei negalite jo atrasti. Taip, suaugę žmonės dažnai jums kartos, jog „jau pats laikas žinoti, ko nori“. O jūs tiesiog eikite toliau ir klausykite tų, kurie jus myli. Jie visada linkės jums geriausio ir palaikys, kai apsispręsti bus sunku.
Niekas nežino, kada pajausite, ko norite, tačiau tai tikrai įvyks. Ir jeigu išties norėsite turėti gerai apmokamą bei įdomų darbą – jūs ji turėsite. Tik ženkite savo keliu.
S.Adamovič yra VTDKO P.Vileišio Geležinkelio transporto fakulteto I kurso studentė
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
