Lietuvoje veikia daugybę organizacijų, tačiau mūsų šalis kone vienintelei katalikų organizacijai, neskaitant žydų, gražino jos turėtą nekilnojamąjį turtą – bažnyčias, įvairiausius pastatus ir butus bei žemės sklypus, esančius miestų centruose, už kurių nuomą Romos katalikų organizacija gauna dideles kasmėnesines pajamas.
Tačiau, per visą Lietuvą nuskambėjus bažnyčių liepsnojimo vajui, Romos katalikų kunigai pareiškė, kad nenori prižiūrėti savo turto, nes, pasak jų, neturi pinigų, tačiau labai nori, kad jų turtą prižiūrėtų valstybė, aišku, už visų mokesčių mokėtojų pinigus.
Tačiau jie noriai kišasi į privačių žmonių (šeimų) gyvenimą, netgi, į politiką, reikalauja turėti išskirtinę teisę pasisakyti Seime, reikalauja, kad apskritai jie būtų atleisti ne tik nuo minimalių mokesčių, bet, atvirkščiai, kad valstybė turėtų primokėti už tai, jog jie neva „gano“ pasiklydusias aveles.
Be to, pastebėtina, jie nenoriai prisimena dešimtis milijonų litų per metus, kuriuos surenka iš žmonių ir dešimtis milijonų litų per metus, kuriuos skiria valstybė įvairia forma. Ne veltui yra žinoma, kaip kai kurios religijos plėtėsi ir iš kokių turtų (grobių) pasistatė „paminklus“ su rūsiais, pilnais grobių. Be to, yra žinoma, jog Bažnyčios atstovai seksualiai išnaudoja vaikus.
Ar čia neįžvelgiamas kunigų gobšumas ir atsakingumo stoka – turėti viską, kas įmanoma, bet nesugebant tai išlaikyti ar išsaugoti be valstybės paramos?
Dabar, paskutinėmis dienomis, per visą Lietuvą nuskambėjo dar vienas kunigų noras – gauti triskart didesnę pensiją už pensininkę, kuri kone kiekvieną dieną prie kunigų tvirtovės – Bažnyčios – visa susisukusi, išdžiuvusi prašo išmaldos, kuri daugiau nei 30 metų sulenkusi nugarą dirbo (mokėjo mokesčius), kad tik išlaikytų šeimą ir gautų senatvės pensiją.
Šį kunigų norą stumia į Seimą pats didžiausias Katalikų bažnyčios tikėjimo išpažintojas – tas pats Petras Gražulis, kuris pagarsėjo viršgarsiniu skrydžiu per Gedimino prospektą, galimai aktyviai besiruošiantis naujojo TV realybės šou projekto „Gražulis ieško žmonos“ atidarymui.
Kunigai pensijos tikslus supranta skirtingai nuo tų, kurie mokesčius moka. Jie mano, kad pensija, ir ne bet kokia, o triskart didesnė už įprastinę, priklauso kaip privilegija privilegijuotiesiems, kadangi jie yra gudresni už mus visus – turėdami „aukštus“ moralės įsitikinimus, įtvirtintus Romos katalikų tikėjimo, išdidžiai reiškia, kad jie yra lygesni prieš pensininkes, kurios vis kaskart skundžiasi mažomis pensijomis ir dideliais komunaliniais mokesčiais, tačiau vis dar sugebančios, negailėdamos paskutinių litų duoti tam pačiam kunigui, kuris teigia, kad jis „nusipelnė“ triskart didesnės pensijos už tą pensininkę.
Betgi, taip ir Romos katalikų kunigai nepasakė, kuo jie yra labiau lygesni ir labiau nusipelnę už mus visus, mokančius mokesčius bei kas sekmadienį šelpiančius tuos pačius kunigus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
