Laiškas mokytojai po 40 metų

Keturiasdešimt metų turėjo praeiti, kad galėčiau jums parašyti šį laišką... Mokytoja, koks gražus jūsų vardas. Kaip gražiai ir su meile jis lydi mus visą gyvenimą... Mokytoja, jau senai nuaidėjo tas pirmasis skambutis, kuris mus supažindino. Prieš mus stovėjote jaunutė, liekna ir nepaprastai graži... Juodų plaukų fone išryškėjo jūsų akys. Tai buvo nepaprastai gražios ir griežtos akys, jose mes matėme užsibrėžtą tikslą būti mūsų gera Mokytoja, auklėtoja ir, jei reikės, gera patarėja...

Daugiau nuotraukų (1)

Stefanija Burbienė

Oct 5, 2013, 9:16 AM, atnaujinta Feb 21, 2018, 11:27 AM

Diena dienon jūs skverbėtės į mūsų vaikiškas širdeles skiepydama karčius, ir ojojoj, kokius sunkius mokslo vaisius. Dalinote jūs save visiems po trupinėlį, po dalelytę ir auginote kiekvienam iš mūsų sparnelius. Ruošiate gyvenimo skrydžiui į ateitį, į tą nežinomą pasaulį. Mes tada nežinojome, kad jame yra tiek daug klastos ir melo. Ir visą tai mums auginote, diegėte atokiame miestelyje, galima sakyti, tolokai nuo miesto, tai buvo rajoninė mokykla.

Su kokia nostalgija aš prisimenu šią mokyklą. Kelmės rajono Vaiguvos vidurinė mokykla. Jūs abu su vyru, jau a.a. Edmundu Smilgiu atvykote dirbti.Jis pradėjo vadovauti mokyklai. O jūs - jauna lituanistė. Mums labai pasisekė, buvote ir mūsų auklėtoja. Jūs ja tapote man visą gyvenimą. Galiu pasakyti tai garsiai visam pasauliui:

Mokytoja Danutė Smilgienė - pati nuostabiausia ir geriausia mokytoja buvo, yra ir būs... Nes man labai reikia dar ir dabar jūsų patarimų ir pamokymų... Man labai pasisekė, kad aš dar turiu jus, kad galiu mylėti ir didžiuotis jumis. Su didžiule palaima širdyje važiuoti pas jus į svečius... Rūpintis jumis... paskambinti jums ir pasidžiaugti savo vaikais.. .anūkėliu. Apsidžiaugti, kada jūs man paskambinate ir paklausiate:

- Kaip tau, vaikeli, sekasi?

Mokytoja, kokia tai laimė...Dar ir šiandien mintimis nuklystu į tuos laikus vaikystėje... Už lango žiema, pūga šoka savo šalčio šokį, o aš pas jus namuose. O jie išliko dar po šiandienai tokie šviesūs ir gražūs. Juose taip jauku ir šilta. Knygų daug... Labai daug .Gal todėl ir pas mane jų yra labai daug... Žinau, kad tai jūs, Mokytoja, išmokėte mane jas mylėti ir gerbti. Tik labai gaila, kad netapau rašytoja ar garsi poetė. Jūs man pranašavote tokią ateitį, sakydavote dažnai prie visų klasės draugų:

- Mes skaitysime jos knygas ar eilėraščius... Ji mums tikrai sukurs jų labai daug.

Mokytoja, atsiprašau labai jūsų, kad neparašiau nė vienos knygos... O eilėraščių? Na, gal vieną kitą, kurį su malonumu paskaitau per kokį renginį. Net ir spaudoje kiek kartų buvau paminėta kaip poetė... Anokia čia aš poetė, gal tai tiesiog eilės, parašytos savo malonumui ir kurias maloniai dalinuosi su kitais. O labiausiai už jas turiu dėkoti jums. Nes jūs man įdiegėt tiek daug pasitikėjimo savimi... (buvau labai tyli ir nepatyrusi savo tėvų meilės mergaitė, kurią augino seneliai). Aš tik šiandien suprantu, kokia jūs buvote gera ne tik kaip mokytoja, o kaip ir žmogus. Mano a.a. babulytei jūs sakydavote:

- Jei bus lauke bjaurus oras, lietus ar šaltis, jūsų anūkėlė pernakvos pas mus - patvirtindavote tai švelniai paglostydama mano galvą.

O aš kaip norėdavau pas jus... Žaisdavau su jūsų dukrele. Astute jūs ją vadindavot. Ji mano prisiminimuose išlikusi, nepaprastai graži ir su dideliu kaspinu plaukuose... Mes abi valgydavom tokius skanius blynus... Net mano a.a. babulytė tokių skanių nemokėdavo iškepti.

Mokytoja, aš kai nors kam pasakoju, kad mano tokia buvo Mokytoja, visi stebisi ir sako, kad tik pasakose tokios Mokytojos gali būti.

Šiandien, kai visi švenčiam tą profesinę šventę, Mokytojų dieną, man labai norisi pasakyti ir tai, kad Mokytojas - visa ko pradžių pradžia. Jie turi būti be galo stiprūs ir dideli dvasiškai. Jiems yra suteikta ta reta privilegija - rūpintis tuo mažu daigeliu - vaikeliu. Mokytoja, už tai, ką aš gero turiu savyje, ką dvasiškai gražaus, turiu būti dėkinga jums. Jūs tiek daug atidavėte savęs, kad išaugintumėt mus pilnavertėmis asmenybėmis. Supratingus ir atjaučiančius vieni kitus... Mokytoja, esu dėkinga jums už tai, kad pasodinote mano vaikiškoje širdelėje tuos nuostabius grūdelius... Neįsivaizduoju, koks būtų mano gyvenimas dabar, jei savo kelyje nebūčiau sutikusi tokios nuostabios asmenybės kaip jūs?

Prisimenu, kaip šiandien, jau išvažinėjau tęsti mokslus kitur, man padavėt mažą užrašų knygelę ir pasakėt:

- Paimk vaikeli, kada gal pravers?

Prabėgo nemažai laiko, ir aš buvau ją kaip ir užmiršusi lentynoje. Ieškojau kokios tai knygos ir pamačiau. Mane tada toks švelnus jausmas užvaldė, kad verkiau. Labai buvau jūsų pasiilgusi... Pavarčiau jos lapelius ir radau penkiasdešimt rublių. Pradėjau balsu raudoti, tik tada supratau jūsų žodžius, kuriuos man ištarėt padovanodama tą knygelę... Mokytoja, aš kai užaugsiu didelė ir turėsiu daug pinigų, nuvešiu jums penkis šimtus rublių... Aš tą taip karštai sau prisiekinėjau...

Bet, deja, laikas bėgo tolyn ir tolyn priekį, bėgo vasaros ir žiemos. Mirė mano seneliai. Aš sukūriau šeimą. Vieną kartą jau po nemažai metų nuvažiavau į tą gražiąją Vaiguvą su savo pirmagime dukryte. Nuėjau į mokyklą. Širdis buvo nerami ir labai jaudinausi, kad kai sutiksiu jus, man bus labai didelė gėda, kad tiek daug laiko neaplankiau. Deja, labai nusivyliau. Jūs jau buvote išvykusi iš tos mokyklos, o laikas vėl toliau bėgo tolyn. Laikas - pajunti jo brangumą su patirtimi, su nugyventais metais, su neišsipildžiusiomis svajonėmis... O svajonė buvo, labai norėjau jus susitikti, pamatyti ir išbučiuoti O kad tai įvyktų, reikėjo keturiasdešimt metų...

Labai jaudinausi, o ir kelionė buvo tokia ilga į Druskininkus. Sužinojusi, kad jūs gulite ligoninėj, norėjosi skubėti pas jus, tą pačią dieną. Jau atvykusi į ligoninę automatiškai paklausiau:

- Kurioje palatoje guli mano Mokytoja?

- Ponia Danutė Smilgienė, kurioje palatoje?

- Penktoje.

O aš ir nustėrau visa iš baimės. Kaip aš ją dabar pažinsiu po tiek metų? Iš to susijaudinimo vos neišmečiau gėlių ir dovanų maišelio. Viešpaties prašiau stiprybės šitam jaudinančiam momentui. Žingsnis po žingsnio artėjau prie palatos durų. Nedrąsiai pasibeldžiau ir atidariau... Į mane sužiūro akys, ir aš pažinau tas mielas ir gražias akis... Sušukau:

- Mokytoja!

- Vaikeli, čia tu?

Apsikabinimui ir žodžiams nebuvo ribų. Į mane žvelgė gražių akių ir žilų plaukų mano mieloji Mokytoja. Ir svarbiausia - tuo tokiu neeiliniu momentu mano Mokytoja ir vėl buvo stipresnė už mane. Ji mane ramino:

- Neverk, vaikeli,- glostė mano galvą tai sakydama.

- Mokytoja, kaip ilgai aš jūsų ieškojau, mano lūpos šnabždėjo.

- Tai kur tu, vaikeli, buvai tiek ilgai prapuolusi?- žvelgė į mane klausdama.

Toliau jau mes ilgai nieko nebegalėjom pasakyti viena kitai... Tiesiog džiaugėmės, kad mes vėl po keturiasdešimt metų kartu... Ir kalbėjom labai daug, o kas mus matė iš šalies, tai sugraudinom širdis... Reikia tiek daug metų nugyventi, kad galėtum vėl tūkstantį kartų tarti tą gražų vardą - MOKYTOJA.

Linkiu visiems šiandien prisiminti savo jau išėjusius amžinybėn Mokytojus, paskęsti prisiminimais apie juos, paskambinti ir pasakyti dar esantiems kažkur toli:

- Mokytojau, koks gražus tavo vardas.

Su, profesine švente, mano mielieji.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.