Mano žmona Laima Petkienė, gimusi 1970 metais, pagimdė 1994 m. birželio 16 d. mano dukrą Gretą Petkutę. Mano gimimo data 1971 m.
1995 m. kovo 22 d. žmona pagimdė mano dukras dvynes – Robertą ir Gerdą Petkutes. Roberta mirė tą pačią dieną. Keista, kad mano tėvai kovo 22 d., tik 1968 metais, susituokė. Taip mano dvynės dukros pažymėjo mano tėvų santuokos sukaktuves.
Laikotarpis tarp mano žmonos gimdymų yra devyni mėnesiai ir 6 dienos. Ar teko kam registruoti, ar girdėti apie tokį trumpą laikotarpį tarp gimdymų ir tokį mažą amžiaus skirtumą tarp seserų?
2001 m. rugsėjo pirmą dieną mano abi dukros, Greta ir Gerda Petkutės pradėjo lankyti Panevėžio pradinės mokyklos pirmą klasę. 2005 m. baigusios pradinę mokyklą, perėjo mokytis į J. Miltinio gimnaziją. Iki paauglystės mergaitės buvo labai panašios, tačiau skirtingų charakterių.
Nors abi visada lankė vieną ir tą pačią klasę, tačiau niekada nesėdėjo viename suole. Greta visada būdavo lyderė, o Gerda tyli, rami mergaitė. Greta paveldėjo tėčio charakterio bruožus, o Gerda – mamos charakterio bruožus. Kai klasėje mokytojai paklausdavo, ar jūs sesės dvynės, mano dukros atsakydavo: „Sesės, bet ne dvynės, tačiau Gerda iš dvynių sesių!“
Mokytojai ilgai mąstydavo ir negalėdavo suprasti jų atsakymo.
Mokykloje mokytojai jų neskirdavo, nes buvo labai panašios pagal veido bruožus, tačiau mergaitėms bręstant veido bruožai išsiskyrė. Vėliau Gerda nusikirpo kasas ir tapo sesė be kasyčių. Mokytojai kviesdami atsakinėti prie lentos sakydavo: „Atsakinėti kviečiama sesė be kasyčių, arba atsakinėti kviečiama sesė su kasytėmis“.
Abi labai mėgo mokyklą ir norėjo visada mokytis. Joms abiems pamokos visada būdavo visos labai svarbios. Greta baigusi 10 klasių buvo laimėjusi „Maximos“ stipendiją. Abi mergaitės visada mokėsi labai gerai.
Šiemet baigė J. Miltinio gimnaziją ir abi šiais metais išvyko studijuoti į Vilnių. Greta pasirinko teisės kryptį ir įstojo studijuoti į Mykolo Romerio universitetą, valstybės finansuojamą vietą.
Gerda pasirinko biomedicinos kryptį, genetikos studijas ir studijuoja Vilniaus universitete valstybės finansuojamoje vietoje.
Tačiau ir dabar studijuodamos Vilniuje nepakeitė savo požiūrio į mokslus. Nors universitetuose laisvas paskaitų lankomumas, tačiau ir dabar girdžiu iš jų tuos pačius žodžius, kad visos paskaitos joms labai svarbios ir jų nepraleisti nei vienos negali.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
