Kyšininkavimas ir korupcija (vogti iš valstybės buvo toleruotinas dalykas), bedarbystė ir skurdas (sovietai neišmokė dirbti), girtuoklystės (rusai išmokė gerti), savižudybės (žudosi tie, kas buvo pripratę, kad valstybė jais pasirūpintų ir nesugebėjo prisitaikyti gyventi laisvės sąlygomis), patriotizmo stoka (sovietmetis atėmė himno giedojimo tradiciją) ir t.t. ir pan.
Ta pačia nenuplaunama nuodėme kaltinama prokuratūra ir teismai, dangstantys „pedofilų klaną“ (paveldėta sovietinė teisinė sistema), brutaliai naudojanti jėgą policija (uniformas pakeitę milicininkai) ir, be abejo, – Seimas ir vyriausybė (visi žino, kas „prie lovio prilindę“). Netgi pasaulinę kapitalizmo krizę pirmieji, kaip skelbiama, įveikę lietuviai, tik dėl slegiančios sovietinės praeities naštos svorio, klampoja vietoje ir negali sparčiau žengti pirmyn.
Sakoma, jog šaknis giliai įleidęs sovietinis mąstymas tebetrukdo įveikti ir naujus iššūkius – ne tik atsispirti Rusijai ir iškovoti energetinę nepriklausomybę, bet ir mažina atsparumą priešinantis „supuvusių kosmopolitinių Vakarų“ įtakai. Sovietinė praeitis pasitarnauja kaip universalus pasiteisinimas ir kaip kaltinimas dėl visų šiandieninės Lietuvos bėdų.
Ką kaltintume ir kaip pasiteisintume, jei tos patirties nebūtume turėję? Atsakymas, kurį išgirstume, taip pat vienareikšmis – nieko kaltinti nereikėtų, nes gyventume kaip švedai. Bet kodėl – norėtųsi perklausti – ne kaip graikai ar portugalai? Tačiau palikime spekuliacijas – kaip būtų buvę, jei būtų buvę – jos mums nieko nepadės. Yra taip, kaip yra.
Visada galvojau, kad kaip tik nesibaigiančios kalbos apie sovietinio palikimo žalą šiandien yra didesnė grėsmė nei pati sovietinės praeities įtaka kasdieniniame gyvenime, nes neleidžia susikaupti ir spręsti iš tiesų aktualių šiandienos klausimų. Aš pats asmeniškai jokių sovietinio palikimo pasekmių nejaučiu, todėl nuolatiniai priminimai apie Lietuvoje komunistų paliktą, tebetiksinčią uždelsto veikimo bombą jau įsiėdė iki gyvo kaulo.
Vis tik fakto, kad beveik pusę amžiaus gyvenome Sovietų Sąjungos sudėtyje – nenuneigsi, todėl, manau, svarbu pagaliau išsiaiškinti, ar iš tiesų ta tragiška sovietinė praeitis mums šiandien daro tokią didžiulę įtaką ir, jei tai tiesa, ieškoti būdų, kaip to neigiamo poveikio atsikratyti, ar bent jį amortizuoti ir sušvelninti.
Bet jei ta įtaka pasireiškia tik tiek, kad dar retkarčiais nusikeikiame rusiškai, o sovietinio palikimo ir Rusijos grėsmės tema nuolat eskaluojama valdžiažmogių turint vieną tikslą – nukreipti žmonių dėmesį ir pateisinti savo pačių neįgalumą – tuomet tokius ekspertus Lietuvoje ar išeivijoje, žinovo tonu dėl visų Lietuvos nesėkmių kaltinančius sovietinę praeitį, reikia pasistengti užčiaupti ir pasiųsti, na, patys žinote kur. Jie supras.
Bet norint tai išsiaiškinti, prieš imantis kokių tai veiksmų, pirmiausia reikėtų atsakyti į svarbiausią klausimą – kokia Sovietų Sąjungoje buvo sistema, kad net sugriuvusi ir save visiškai diskreditavusi ir šiandien gali turėti tokią milžinišką, kaip vaizduojama, įtaką Lietuvai.
Bandymų analizuoti ir apibrėžti, kas per fenomenas buvo SSRS, yra buvę ne vienas. Išsamiau juos apžvelgti ir apibendrinti keletu sakinių čia neįmanoma, bet kad SSRS nebuvo sukurtas ir niekada neegzistavo nei išvystytas, nei brandus socializmas, nei juo labiau, komunizmas, sutinka visi išskyrus užkietėjusius stalinistus.
Teoretikai, ištikimi trockistinei tradicijai, kritikuodami SSRS tvirtina, kad tai buvo išsigimusi „darbininkų valstybė“ įstrigusi perėjime iš kapitalizmo į socializmą, bet ir ši teorija neatlaiko kritikos, nes iki revoliucijos Rusija buvo atsilikusi agrarinė valstybė, kurioje kapitalistiniai santykiai dar tik formavosi. Įtikinamesnis ir labiau pagrįstas požiūris, jog Sovietų Sąjungoje valstybiniu mastu forsuojant gamybinio kapitalo plėtrą išsivystė ir egzistavo specifinė valstybinio kapitalizmo forma.
Nugalėjus bolševikams ir įsitvirtinus partinio-biurokratinio aparato diktatūrai, rinkos veikimas buvo pakeistas valstybiniu planu. Todėl nesant rinka pagrįstų prekių mainų ir tikrų pinigų, visuomenės bendravimo santykiuose išplito toks reiškinys kaip blatas, kurio nebuvo ir nėra išvysčiusio kapitalizmo šalyse. Blato pagalba galima buvo įsigyti deficitines prekes, pasistūmėti eilėje butui ar automobiliui įsigyti ir sutvarkyti daugelį kitų reikalų.
Kitas sovietinio valstybinio kapitalizmo ypatumas buvo tas, kad skirtingai nuo rinkos sąlygomis veikiančio kapitalizmo, kurio funkcionavimą sureguliuoja sistemiškai pasikartojančios krizės, SSRS krizių nebuvo, bet nebuvo ir galimybės naudoti morkos ir lazdos principo. Valstybinių įmonių vadovai neturėdami svertų nei kaip paskatinti (buvo mokama pašalpos dydžio darbo užmokestis), nei kaip sudrausminti darbuotojus (esant visuotiniam užimtumui nebuvo bedarbių rezervo), siekdami įvykdyti plano užduotis aukojo kokybę kiekybei – visuotinai buvo toleruojama chroniška, defektyvi gamyba – kas ir buvo SSRS nuosmukio, o galiausiai, jos žlugimo bei dezintegracijos priežastimi.
Šiaurės Vakarų kraštas – Lietuva, iki Rusijos revoliucijos taip pat niekuo neišsiskyrė ir buvo atsilikusi carinės Rusijos pakraščio provincija, kurioje vyravo žemės ūkis. Laikotarpiu nuo 1918 metų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, iki prievartinio jos inkorporavimo į SSRS, dauguma gyventojų ir toliau vertėsi žemės ūkiu ir Lietuva netapo išsivysčiusia kapitalistine valstybe.
Sparti pramoninio kapitalo plėtra Lietuvoje iš tiesų prasidėjo ir buvo veržliai vystoma tik po antrojo pasaulinio karo – buvo statomos stambios gamyklos, plėtojama infrastruktūra. Darbininkai sovietinėje Lietuvoje, kad išgyventų, dirbo už darbo užmokestį gamyklose, kurios jiems nepriklausė, naudojo darbo priemones, kurios jiems nepriklausė. Dirbo jie ne sau, o bosams, gamino prekes ne sau, o kažkam kitam, ir jų padėtis nedaug skyrėsi nuo darbininkų padėties Vakarų kapitalistinėse šalyse.
Ir nors Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, nebuvo privačios nuosavybės, klasinis pasidalinimas egzistavo. Iš vienos pusės komunistų partijos funkcionieriai, gamyklų direktoriai, kolūkių pirmininkai, kuriems užimamos pareigos suteikdavo galios, iš kitos pusės dirbantieji, kuriems buvo paliktos funkcijos paklusniai vykdyti nurodymus.
Tokia tad buvo sovietinė Lietuvos ir joje gyvenusių žmonių patirtis. Todėl nenuostabu, kad po (ne)pavykusios Gorbačiovo perestroikos Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir sugrąžinus rinkos veikimą ekonomikoje, darbo žmonės tokio didžiulio skirtumo, kaip bandoma vaizduoti, nepajuto.
Nepajuto didelio pasikeitimo ir nacionalinė partinė – biurokratinė „koordinatorių“ klasė (jos atstovų pavardės žinomos visiems), kuri, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, taip greitai sureagavo į pasikeitimus. Ji ir toliau naudojasi privilegijomis ir išskirtine padėtimi.
Bet jei darbo santykiai – tada – „prie rusų“ ir dabar – per daug nesiskiria – ką tokio neigiamo atsinešė, iki šiol išlaikė ir, kaip teigiama, net perduoda savo vaikams sovietinėje sistemoje gyvenę žmonės? Reikia sutikti, kad susiformavę įpročiai ir „socialistiniai“ savo turiniu tarpusavio santykiai tarp žmonių – tokie kaip naudojimasis tarnybine padėtimi, reikalų sutvarkymas už paslaugas (dabar dažniau už pinigus), niekur nedingo.
Bet tai dar nebūtų pati didžiausia ir kuo nors ypatingai išsiskirianti blogybė – korupcijos atvejų apstu ir vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse. Blogiausia, kad su tuo taikstomasi ir nekovojama, kaip ir nekovojama dėl savo teisių.
Priežastis, kodėl žmonės tokie pasyvūs, galima paaiškinti labai paprastai Vakarų kapitalistinėse šalyse pasipriešinimo ir kovos dėl geresnių gyvenimo sąlygų organizavime dalyvauja kairiosios partijos ir profsąjungos, antikapitalistinės organizacijos ir judėjimai.
Lietuvoje tai neįmanoma, jų paprasčiausiai nėra – kas gi jungsis prie Paleckio „Fronto“, jeigu „socializmas“ – toks, kokį žmonės yra patyrę savo kailiu – nėra tai, dėl ko verta būtų kovoti. Žinodami nuotaikas visuomenėje tai puikiai išnaudoja tiek valdžioje esantys, tiek ir jos siekiantys, penėdami žmones pažadais.
Žmonių pasyvumas ir yra didžiausia neigiama sovietinio palikimo pasekmė, nes sovietinė patirti tarsi patvirtina, kad alternatyvos kapitalizmui nėra.
Pasyvumą skatina ir tai, kad neskaitlingi kairiųjų judėjimai, Lietuvoje bandantys organizuoti protestus, apšaukiami Rusijos agentais. Bet kokios antikapitalistinės nuotaikos, kova dėl žmogaus teisių, dėl geresnio teisingesnio gyvenimo, reikalavimai didesnių atlyginimų, darbo ar tiesiog daugiau demokratijos, netgi parašų rinkimas dėl AE referendumo surengimo ar Žygaičių bendruomenės priešinimasis „Chevron“ planams, valdžios ir jos propagandos mašinos buvo pateikiama kaip bandymas Lietuvą sugrąžinti į Maskvos orbitą.
Bet juk sugrįžti atgalios niekas nenori (tai patvirtina ir Paleckio „Fronto“ „populiarumas“). O jei ir norėtų – negalėtų, nes ir sugrįžti nėra kur. Sovietų Sąjungos juk nebėra. Juokingiausia, kai vis dar gąsdinama komunizmo grėsme, kai tuo tarpu Rusijoje šiuo metu, kaip ir Lietuvoje, klesti toks pat mafijinis kapitalizmas. Rusijos baimė (kiek ji pagrįsta, kitas klausimas) iš tiesų išlieka.
Bet tai – buvusios imperinės valstybės, o ne komunizmo baimė ir lietuvių nepasitikėjimas Rusija niekuo nesiskiria nuo airių nepasitikėjimo Anglija, graikų – Vokietija ar musulmonų ir viso pasaulio nepasitikėjimo Amerika.
Grėsmė iš Rusijos niekuo nesiskiria nuo kitų multinacionalinių monopolinių susivienijimų keliamos grėsmės. Kalbos apie „Šaltąjį karą“ gali tik prajuokinti, nes jokių ideologinių skirtumų tarp „kariaujančių“ pusių nėra. Tai – tik kapitalo ryklių nesulaikomas noras ir pastangos apžioti ir praryti daugiau. O drumstame vandenyje tai padaryti lengviau. Per Baltijos pirmąjį kanalą parodyta laida, apie kurią šneka visa Lietuva, puikiai pasitarnavo drumsčiant vandenį. Pasitarnavo ir vieniems ir kitiems.
Sovietinio palikimo pamokos svarbios ne tik mums, bet ir visam pasauliui, o didžiausia žala yra ta, kad SSRS didesnę XX amžiaus dalį vykdytas eksperimentas sukompromitavo socializmo ir komunizmo idėją. Galima pasiguosti nebent tuo, kad ateityje klaidos nebus kartojamos, kadangi milžiniškos kainos pareikalavęs „komunizmo“ kūrimo bandymas įrodė, jog bet kokia visuomeninė sistema pagrįsta hierarchija – ar tai būtų rinkos reguliuojamas, ar valstybinis kapitalizmas – nei išnaudojimo, nei privilegijuotųjų klasių nepanaikina.
Todėl nei revoliucijomis, nei reformomis sukurti beklasės, teisingesnės visuomenės visiems jos nariams, jei ji kuriama hierarchiniais pagrindais, neįmanoma.
Gera žinia ta, kad teisingesnės, saviorganizacijos principais grįstos, be išnaudojimo veikiančios visuomenės kūrimo paieškos niekada nesustoja. „Occupy“ judėjimai visame pasaulyje – tai tik vienas iš tokių pavyzdžių. Kitokios, alternatyvios, žmonių bendradarbiavimu grįstos dalyvavimo visuomenės kūrimo vizijos pritraukia vis daugiau rėmėjų.
Norėtųsi tikėtis, kad ir lietuviai, nesvarbu, kur jie begyventų, pasimokę iš skaudžių sovietinio periodo pamokų ir paragavę kapitalistinio rojaus vaisių, neliks nuošalyje priešinantis valdžios, bankų ir kapitalistinių monopolijų siautėjimui ir prisidės kuriant geresnę, humaniškesnę visuomenę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
