Aišku, niekada negali knygos lyginti su filmu, bet kai knyga tokia stipri, filmas dažniausiai nublanksta. Tačiau neseniai, neturėdama ką veikti, o gal tiksliau nenorėdama nieko veikti, neradau nieko geresnio, kaip „užmušti“ laiką. Tad nusprendžiau pažiūrėti šią meilės istoriją.
Reikia prisipažinti, jog iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Kažkokie užkulisiai, veikėjai peržengia vienas duris ir veiksmas pasikeičia. Užtrukau, kol galiausiai supratau, jog viskas vyksta teatre. Pagrindiniai veiksmai vyksta scenoje, nors gal ir ne visada parodoma, jog tai scena. Užkulisiai taip pat vaidina svarbų vaidmenį, visas perėjimas nuo vieno įvykio prie kito. Galiausiai supranti, jog gyvenimas – teatras.
Geriausiai ši idėja atsiskleidžia vienoje iš finalinių scenų, kada Ana Karenina grįžta į savo senus namus pasveikinti sūnaus su gimtadieniu. Scena, o joje sūnus, gulintis lovoje, šalia jo Ana. Anos vyras Aleksejus stebi žmoną iš žiūrovo pozicijų. Teatras tuščias, vienuma ir kančia.
Aišku, filmo negalime lyginti su knyga. Kai kurios dalys pavaizduotos gana paviršutiniškai, per ne lyg komiškai. Kad ir Konstantino Levino meno istorija. Levas Tolstojus savo darbe skyrė nemažai vietos šio veikėjo išgyvenimams ir abejonėms, o filme visa tai pateikta su komedijos akcentais. Dėl to šiek tiek pikta, juk Konstantinas skaudžiai išgyveno, kai Kitė atstūmė jo pasiūlymą tekėti. O filme visos vyro kančios išgaravo. Lyg nieko nebūtų nutikę. Iš vienos pusės galiu suprasti tokį pasirinkimą – juk scenoje norisi kuo mažiau matyti liūdesį ir kančią.
Filmas – ne knyga. Tačiau šios ekranizacijos dėka galima pažvelgti į kūrinį kitu aspektu. Kalbu ne vien tik apie Levo Tolstojaus kūrybą. Juk labai dažnai mūsų pačių gyvenimas tampa teatru: slepiame jausmus, išgyvenimus, kai norisi verkti, kartais tenka šypsotis. Ir visas ašaras, išlietas užkulisiuose, tenka užmiršti prieš išeinant į sceną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
