Lietuva tampa rojumi, tik kai ją palieki?

Neseniai perskaičiau straipsnį „Australijoje mokinė įsitikino: tikrasis rojus – Lietuvoje“ ir tikrai pasidžiaugiau šios panelės patirtimi bei mintimis, kurios labai pozityvios. Skaičiau ir galvojau: sutinku su viskuo, kas rašoma, juk ir aš pati lygiai tokių pat kėslų ir minčių vedama esu grįžusi. Tik po minutės stabtelėjau ir pagalvojau, kad šiam tekstui (kuris, spėju, buvo parašytas po neseniai įvykusių permainų, kuomet grįžęs dar būni euforijoje ir tikrai nori su visais sveikintis ir visiems šypsotis, nes juk tu Lietuvoje, tu pagaliau grįžai NAMO!) labai trūksta tęsinio...

Rojumi kažkodėl Lietuva tampa, tik kai esi išvykęs.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Rojumi kažkodėl Lietuva tampa, tik kai esi išvykęs.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Živilė Alšauskaitė

Feb 8, 2014, 5:30 PM, atnaujinta Feb 16, 2018, 1:35 PM

Rojumi kažkodėl Lietuva tampa, tik kai esi išvykęs. Ir tai, manau, priklauso nuo to, kur tu esi, kokia aplinka tave supa, ar tu ten pritampi. Nes jei kažkur išvykus tau viskas gerai klojasi, tikrai dažnai minčių apie Lietuvą ir grįžimą į ją nekils. Kartais galbūt silpnesnių minučių pasitaikys užklupus prisiminimams ar pabendravus su tau artimais žmonėmis. Bet, manau, tai normalu, visada norisi aplankyti sau svarbias vietas, kur augai ar ilgai gyvenai: kaip ir man visada malonu grįžti į rajoną, kuriame augau, ar kaimą, kuriame praleidau nuostabias vasaras. Juk viską lemia prisiminimai, sentimentai.

Bet taip pat yra ir kita pusė. Kažkodėl grįžus į tą rojų - vienam po poros savaičių, kitam po mėnesio ar pusmečio - vėl norisi kažkur pabėgti ir pasisemti to aprašyto pozityvumo - noro su visais sveikintis, šypsotis ir paprasčiausiai džiaugtis gyvenimu, kiekviena (net ir šia!) diena. Ir čia tik klausimas, kiek kartų tu bandysi pakeisti pasaulį, šiuo atveju, mūsų gimtinę. Nes ten vežti pozityvumą - tas pats, kas kiauru kibiru semti vandenį ir taip bandyti užgesinti gaisrą.

Galiausiai prarandi viltį, ir tą prekę gabeni vis rečiau, kol tie vizitai apsiriboja. Vieniems - apsilankymais pas gydytojus, kitiems - artimųjų laidotuvėmis.

Aš asmeniškai patiriu kultūrinį šoką kaskart grįžusi į tėvynę, o ne išvykusi į kitas šalis. Ir visa tai yra viena priežasčių, kodėl taip ir nesulaukiama daugumos tų išvykusių žmonių, nors jie ir prisipažįsta, kad grįžti norėtų, o kiti ir planuoja (jau koki dešimtmetį...).

Kodėl mūsų šalyje viskas taip rimta ir niūru? Turbūt daug lemia tas gana didelis žinių bagažas ir noras jų sukaupti dar daugiau. Juk dauguma mūsų piliečių žino ne tik apie savo kiemo problemas, kaip dauguma užsieniečių, bet ir apie savo miesto, šalies bei pasaulio. Ir visa tai reikia apgalvoti, išanalizuoti, kol neberandama tokių didelių dalykų, atsvaros visam tam negatyvumui, kas padėtų dar kažkuo džiaugtis.

O kas dėl nuoširdumo: visada buvau, esu ir būsiu už tą lietuvišką tiesmukumą ir nuoširdų bendravimą, kai žodis „myliu“ nesakomas po pirmųjų pažinties minučių ar vietoje „iki pasimatymo“, bet kai jis sakomas, kuomet iš tikrųjų taip jautiesi. Svarbiausia nereikia pulti į kraštutinumus ir sakyti „mylėjau“ jau po laiko. Tačiau čia juk paprasti kultūriniai dalykai, ir jų niekas net nesistengia pakeisti (na, bent man jau tai neužkliūna).

Bet juk gatvėje niekas jūsų ir neprašo vaidinti, atsiverti, pasakoti apie savo problemas. Tas pasisveikinimas ar šypsena, praleidimas lipant į autobusą, vietoje stumdymosi, yra paprastas mandagumas. Tai turėtų būti lyg paprasčiausias refleksas, kurio nereikia planuoti ar apgalvoti. Sutikai kaimyną - na ir kas, kad tu jo artimai nepažįsti, gal net vardo nežinai, bet tu jį matai, jei ne kasdien, tai galbūt retkarčiais. Pasisveikink ar bent mandagiai nusišypsok jam, ir savo laiptinėje tu jau jausiesi maloniau.

Turbūt skaitydami pagalvojote, kad aš ne kitokia, nes net po tokio pozityvaus straipsnio man kilo negatyvios mintys. Taip, tikrai esu lietuvė, kaip ir jūs, ir man dėl to ne gėda. Priešingai. Bet aš esu viena iš tų, kurie jau žino, kad galima gyventi ir kitaip. Šiuo atveju tai – ne negatyvumas ir ne mano lietuviškos šaknys. Aš kaip tik iš tų, kurie dar turi vilties, kad su laiku viskas pasikeis, ir noriu surasti ta „vaistą“.

Lietuvių požiūrio ir mąstymo niekada nepakeis tie, kurie grįžta trumpam, viskas kaip ir visada prasideda nuo branduolio. Vienas mano patarimų, kuris tikrai, manau, suveiktų - tam, kad nereikėtų blaškytis ar gyvenant Lietuvoje jaudintis dėl to, kokia niūri aplinka ir žmonės jus supa, būtų niekur nevykti už jos ribų ir nematyti to kito pasaulio. Bet smalsumas nugali, ar ne?

O gal visi turėtų pamatyti tą kitą pusę ir grįžę namo jau turėtų kitokį supratimą apie tai, kaip elgtis išėjus iš namų? Aišku, tai - tik tuščios mintys. Bet tik neverskit vėl visko ant kitos kartos. Nes jūs būdami tokie ir auginate tą kitą kartą lygiai tokiais pačiais! Visuomet reikia pradėti nuo savęs. Esmė ta, kad reikia džiaugtis gyvenimu, ir ne tyliai pasislėpus namuose. Jei jums tądien gera, tai parodykit tai, pasidalinkit! Šypsokitės, būkit malonūs, ir jums bus atsilyginta tuo pačiu. Galbūt kitą kartą, kai jums nesiseks, kažkas nusišypsos jums, pasisveikins ar paprasčiausiai bus malonus ir taip praskaidrins jūsų dieną.

Taigi, lietuviai, nepamirškit džiaugtis ir gyventi šia diena, ir tada tikrai rytoj bus daug lengviau. Neprisiimkit visų pasaulio problemų sau, kartais leiskite jas spręsti kitiems!

Beje, sunku būna tik pradžioje, tad daugiau optimizmo ir pirmyn!

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: : Lithuanian challenges in Green Finance and Global Agenda