Liūdna mergaitė, kuri bemat pašoka iš lovos, vos tik išgirdusi skambutį į duris. Tai jis. Atviras šiltas glėbys, svaiginantis kvapas... Ir aš visa imu švytėti. Degti iš vidaus, įelektrinta meilės. Tokios, kuri vienintelė gali mane paversti žmogumi. Išskleisti šypseną. Nunešti toli į neapsakomą saldumą, nuo kurio net skauda. Skauda beprotiškai.
Jis mano mokytojas. Taip, dabar jau buvęs. Ir mūsų santykiai iki šiol paslaptis, kurią abu saugome po devyniais užraktais.
Jam trisdešimt ketveri, man devyniolika. Aš laisva, supančiota tik savo jausmo, jis vedęs. Turi du vaikus. Supančiotas dar labiau.
Mes niekada nebūsime kartu, abu tai suprantam. Ir vis tik niekur negalim pabėgti vienas nuo kito. Vos tik pasitaiko nors mažiausia proga pabūti kartu, mes viską pamirštam. Tokios trumpos ir kupinos kaltės beprotystės akimirkos. Ar valandos, kurios atrodo lyg sekundės. Tas laikas, kurio visada per mažai.
Žinau, ką pasakysit. Bet aš jo neviliojau. Jokių trumpų sijonėlių, jokio iššaukiančio makiažo. Į standų kuodą susukti plaukai... Ne gražuolė bet ir ne pabaisa. Tiesiog aš. Jis sako, kad mano oda tarp menčių švelni ir jautri, lyg vos ant žaizdos užsitraukusi odelė. Kad tai angelo nugara. Ir kad aš turiu angelo balsą.
Mes susipažinome vokalo pamokose, kurias lankiau privačiai. Tada svajojau apie dainininkės karjerą, sceną, šlovę, gėles ir ryškias prožektorių šviesas. Tada aš dar apskritai apie kažką svajojau.
Jis visada šypsojosi, atsakydamas į mano šypseną. Juokingai purtė galvą, kada kažkas būdavo ne taip. Kantriai vedė mane per natų ir registrų džiungles, tarsi aklai tamsiame miške maklinėjantį vaiką. Kartais paimdavo už rankos ar padėdavo apsirengti paltą. Jau tada jaučiausi keistai – tarsi žemė slystų iš po kojų. Vengiau žiūrėti jam į akis. Lyg būčiau kalta. Lyg nujausdama, kas mus ateityje susies. Kokia paslaptis.
Vieną dieną pavėlavau į autobusą, todėl jis pasiūlė parvežti mane namo. Lauke jau temo, o kelias iki mano namų tolimas, nesaugus. Ir dar lijo. Pylė kaip iš kibiro. Atrodė, dangus prakiuro.
Mes visą kelią kalbėjomės. Niekada gyvenime negalvojau, kad galima šitaip – sėdėti prisegtai saugos diržu, kalbėtis ir tuo pat metu skraidyti. O tada, prie pat mano namų, pažiūrėjo man į akis, aš nesugebėjau nusukti žvilgsnio. Mes pasibučiavome.
Toliau viskas ritosi lyg sniego kamuolys – vis greičiau, stipriau įstingdydamas mudu. Bučinius pakeitė flirtas ir glamonės, glamones – mylėjimasis.
Aš bėgau. Aš tikrai bėgu ir dabar. Aš juk pažįstu jo žmoną. Tai tokia neapsakomai miela ir gera moteris. Ji mane maitino pietumis. Juokėsi su manim. Vadino savo vyrą meškučiu. O tuo pat metu jos meškutis po stalu braukė man ranka per įkaitusį klubą.
Vos jis mane palieka, aš mirštu. Vos pradedu kapstytis ir galvoju, kad viskas - šį kartą aš tą savo nesveiką meilę nusmaugsiu, jis vėl sugrįžta. Vos pasižiūri man į akis, ir vėl sutirpstu. Nesugebu pasipriešinti. Tai - lyg apsėdimas.
Lankausi pas psichologę. Ji žiūri į mane iš aukšto, smerkia. To nesako, bet galiu tai išskaityti jos veide. Pasmerkimas man nepadeda.
Nesmerkit manęs. Aš tikrai kovoju. Kiekviena diena, kurią reikia nugyventi, tarsi minų laukas – žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę, ir viskas. Aš žlugusi.
Dabar jis neskambina jau tris savaites. Nerašo. Girdėjau, jo žmona vėl laukiasi.
Gal šį kartą jis suteiks man tiek laiko, kad spėčiau išsilaižyti žaizdas, išbliauti visą kaltę ir pagaliau negyventi, tarsi tikrai negalėčiau gyventi be jo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
