O ką mokiniai šiais laikais veikia per lietuvių kalbos pamokas, man apskritai yra mįslė. Bandysite paprieštarauti ir aiškinti, kad mokosi? Deja, nenorėčiau sutikti, o geriausias to įrodymas - tiesiog pasiskaityti komentarus internete. Nekalbu apie tai, kad dauguma komentarų ne tik, kad negatyvūs, agresyvūs, bet ir necenzūriniai, atkreipiu dėmesį į tai, kad ten taisyklingos lietuvių kalbos apskritai yra mažai.
Paprastai negaištu laiko skaitydama komentarus, tačiau socialiniame tinkle paskaitinėju vieno gana gerai žinomo žmogaus, kuris savo asmeniniu gyvenimu nelabai tesidalina su internetiniais gerbėjais, pasisakymus. Komentatoriai – nuo vaikų iki pensininkų, o komentarai – dažniausiai tik pagyrimai ir susižavėjimo kupini žodžiai. Viskas būtų gražu, bet kai pamatai elementarias gramatines klaidas, norisi verkti.
Kantrybės taurę perpildė vienos jau iš paauglystės išaugusios komentatorės (beje, lietuviška pavarde!) komentaras – (lyg ir) klausimas: „tu viades“. Na, tai ką vis dėlto mokiniai veikia per lietuvių kalbos pamokas?
Gal mano kartai buvo lengviau, mokykloje skaitėme tik popierines knygas, kurias peržiūrėdavo atsakingi kalbos redaktoriai, rašydavome tikrus popierinius laiškus ir nereikėdavo trumpinti žodžių, kad sutilptum į SMS žinutei skirtą ženklų skaičių. Šiuolaikinės technologijos smarkiai suprastino lietuvių kalbos mokėjimą.
Mobilieji telefonai mus verčia žinutes rašyti nenaudojant lietuviškų raidžių, nes vienas toks simbolis užima du trečdalius žinutei skirtų ženklų. Šito nežinojusi pažįstama uoliai rašė lietuviškas žinutes į užsienį ir porą metų niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji gauna tokias kosmines aukštumas siekiančias telefono sąskaitas... Elektroninio pašto koduotės taip pat nelabai „suprasdavo“ lietuviškas raides, tad teko eiti į kompromisus su sąžine ir meile gimtajai kalbai, o dabar jau visi taip įprato pamiršti lietuviškas raides, kad nebemoka kitaip...
Pratęsiant šią temą, norėčiau mestelėti akmenėlį ir į didžiosios spaudos daržą. Į naujienų portalus užklystu retai, nes ten reikia turėti labai daug kantrybės kovojant su įkyriai į akis lendančiomis, krentančiomis, įšokančiomis ir kitaip tekstą užgožiančiomis reklamomis. Renkuosi lengvesnį kelią – pasižiūriu žinias per televizorių, pasiklausau per radiją arba jau kiek pasenusias perskaitau popieriniame laikraštyje. Įprastą laikraštį renkuosi ir dėl kitos priežasties – čia vis dar mažiau klaidų tekstuose... Nors, deja, paskutiniu metu šis bjaurus virusas jau išplito ir čia.
Pasiilgau tų laikų, kai aptikti klaidą leidinyje buvo praktiškai neįmanomas dalykas, o kai kurių laikraščių redaktoriai net skatindavo jų ieškoti, taip bandydami užtikrinti žurnalistų darbo kokybę. O kas dabar? Rašo visi, kas tik netingi, net ir penkiose eilutėse teksto akis bado galybė klaidų ir tai ne šiaip kažkokiuose pamirštuose tinklalapiuose, bet ir tuose, kurie vadinami didžiaisiais!
Visi taip skuba paskelbti savo rašliavą, kad bent kartą perskaityti laiko nebeatranda.
Na, ir pabaigai, turėčiau pastebėti, kad dabartinės lietuvių kalbos aš jau pradedu nebesuprasti. Kaip anksčiau kalba buvo pilna rusicizmų, taip dabar ją jau ima užkariauti anglicizmai. Kirčiavimas irgi pasikeitė beveik neatpažįstamai, per tą gerą dešimtmetį, kai baigiau mokyklą... Ir žodžio „bordiūras“, kurį Valstybinė lietuvių kalbos komisija „pagaliau“ leido vartoti, aš jau nebepamenu kiek metų negirdėjau... O gal man tiesiog pasisekė, kad augau šeimoje, kuri puoselėja gimtąją kalbą, kad studijų metais darbo vadovas žiūrėjo taip atsakingai, kad net praleistus kablelius tekste sudėliodavo, kad dirbau kolektyve, kuriame nuolat vykdavo diskusijos dėl taisyklingo kalbos vartojimo, nors mūsų darbas su tuo visai nebuvo susijęs...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
