Laimo liga susirgęs vyras sulaukė tik gydytojų pašaipų

Norėjau pasidalinti savo patirtimi apsilankymo metu Šiaulių respublikinėje ligoninėje. Esu apšalęs nuo darbuotojų atsainumo, darbo žinių trūkumo ir tiesioginio pasityčiojimo iš paciento. 

Budinčiai gydytojai tik juoką kėlė po erkės įkandimo paraudusi paciento koja.<br>123rf. nuotr.
Budinčiai gydytojai tik juoką kėlė po erkės įkandimo paraudusi paciento koja.<br>123rf. nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Vilmantas Ivanauskas

Mar 31, 2014, 10:35 AM, atnaujinta Feb 15, 2018, 12:06 AM

Vieną dieną pajutau, jog pradėjo tinti dešinė koja. Su tėvais nuvažiavome į miesto priimamąjį. Atvykimo laikas buvo 22 val. 50 min. Laukėme priėjimo pas budinčiąją gydytoją, kuri turėjo suteikti pirmąją pagalbą. Belaukiant pradėjo kilti mintys, kad neverta laukti ilgiau. Kiek galima. Užimtumas nebuvo itin didelis. Keli pacientai jau laukė rezultatų tyrimų. Į kabinetą buvau pakviestas lygiai 01 val. nakties.

Pakviestas į kabinetą buvau iš karto paklaustas, kuo skundžiuosi. Pasakiau, kad pradėjo raudonuoti kojos oda, vaikštant ima skaudėti. Net nepažiūrėjusi į koją, daktarės asistentė pradėjo rašyti ant popieriaus mano pasakojimą. Klausė, ar kas įkando, ar skauda, ar niežti, gal įsibrėžiau, kada viskas prasidėjo.

Atsakęs, kad tikrai nepastebėjau, jog kas būtų ant kojos, seselė paprašė parodyti paraudimą. Iš akies žvilgtelėjusi , po to apsimovusi sterilias pirštines apčiupinėjo paraudimą. Paklausė, ar reikalingi vaistai nuo skausmo, pasakiau, jog kentėti galiu ir skausmas ne toks stiprus. O ji tiesiog atšovė – „tai neskauda“ . Pasitariusi su savo kolege, kuri sėdėjo priešais, nusprendė suleisti nuskausminamųjų.

Viskas aprimo, nieko nebeklausinėjo, buvo rami kelių minučių tyla. Po to paprašė palaukti už durų.

Išėjau iš kabineto su pilna galva klausimų, nuo ko tai man prasidėjo, kas sukėlė man tokią alergiją. Su tėvais laukėme koridoriuje atsakymo.

Po kelių minučių slaugė vėl paprašė užeiti į kabinetą, ir dar kartą parodyti koją, nes jau buvo atėjusi gydytoja. Slaugė paprašė atsisėsti. Daktarė užsidėjo pirštines ir pritūpusi apžiūrinėjo žaizdą. Vėl klausinėjo tų pačių klausimų. Viską pakartojau. O tada ir prasidėjo.

Daktarė su ironišku šypsniu veide paklausė, ar nepersistengiau vakare atvykti į ligoninę dėl to paraudimo. Pasakiau, kad atsarga gėdos nedaro ir, jei per naktį nebūtų padidėjęs paraudimas, tikrai nebūčiau pasirodęs klinikoje. Su intensyviu pirštinės nuėmimu nuo rankos ir veide surauktu pykčiu ji man išrėžė, jog už tokius neva nerimtus juokelius galima pareikalauti susimokėti už paslaugas. Atšoviau ir aš, kad man jokių problemų nėra susimokėti, jei tai būtina. Prisijungusi trečia slaugė įsijungė į diskusiją ir pradėjo komentuoti, jog reikia prašyti ligoninės direktoriaus didelėmis raidėmis atspausdinti įspėjimą, kuris informuotų pacientus apie nebūtinų apžiūrėjimų apmokestinimą.

Slaugė juokdamasi paklausė daktarės, kokią diagnozę čia parašius, o gerbiamoji pridūrė, jog puikiai ją suprantanti, nes pati nežino, kas čia. Atsikvėpusi pasakė: „Čia ne liga. Parašyk: odos spalvos pakitimas“. Ir visos trys kaip avelės nusikrenkštė.

Buvo tikrai nemalonu klausytis, kaip šaiposi. Atėjau tik sužinoti ir paprašyti pagalbos. Esu Lietuvos pilietis ir turiu teisę į pirmąją pagalbą. O štai ir imk antausį per veidą.

Besiputodamos visos trys pamiršo, kad esu kabinete, burbėjo dėl laiko užėmimo dėl nieko. Paprašė išeiti už durų dar kartą. Dar teko palaukti 10 minučių, kol išrašė siuntimą pas rajono gydytoją. Mūsų šeima buvo pasipiktinusi darbuotojų šaltumu ir arogancija.

Kitą rytą apsilankiau pas savo šeimos daktarę, kuri sutinka mane ne pirmus metus su šypsena ir begale klausimų, kaip aš gyvuoju, laikausi, ką veikiu gyvenime. Argi ne taip daktarai turėtų elgtis su savo pacientais.

Pamačiusi mano paraudimą gydytoja iš karto pasakė, kad tai - Laimo liga, ir išrašė siuntimą pas infektologą, kuris nustatys tikslesnę diagnozę. Šis patvirtino, kad tai - tas pats Laimo ligos židinys. Nuramino, supažindino su knyga, kur aprašomos erkės ir jų padariniai. Viską parodė, šypsojosi, gražiai bendravo. Išrašė kompensuojamų vaistų ir pakvietė apsilankyti dar kartą po vaistų vartojimo.

O tie žodžiai – „čia ne liga“, kuriuos teko išgirsti iš gydytojos, įrodo, jog tarp mūsų yra nekompetetingų ir atlaidžių darbuotojų, nuo kurių priklauso ir mūsų sveikata.

98 proc. ligonių visiškai pasveiksta, jei tik laiku kreipiasi į gydytoją.  Tai ar aš suklydau, jog tiesiog norėjau pasirodyti daktarui ir būti apžiūrimas?

Turėtų būti gėda.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.