Jis jaunas ir labai mums geras, pats geriausias vyras, koks tik gali būti. Todėl jaučiuosi dar blogiau, kai galvoju, koks jis svarbus mano mamai, bet nieko negaliu padaryti su savo jausmais.
Aš labai jį myliu ir jau pradedu jausti pavydą ir pyktį, kurį jaučiu, kai matau, kaip jie apsikabina, kaip bendrauja. Guliu vakarais ir svajoju apie mus, kaip mes gyventume kartu, o tada man pasidaro labai gėda ir baisu, juk svajoju apie vyrą, kurį myli mano mama!
Jis atsirado mūsų gyvenime visai neseniai, prieš kelis mėnesius, bet mama jį pažįsta jau daug ilgiau, tik dabar jis atsikraustė pas mus ir pasipiršo mamai. Kai apie tai sužinojau, tikrai labai dėl jų džiaugiausi, nors ir bijojau, kas bus, kada pas mus gyvens svetimas žmogus. Aš juk nežinojau, kad jis toks fainas.
Kai patėvis pradėjo su mumis gyventi, viskas labai pasikeitė – namuose pasidarė linksmiau, atsirado daugiau tvarkos. Mano mama mėgdavo išgerti, bet dabar laikosi, nes nenori jo prarasti. Patėvis pats negeria, sutvarkė mūsų sodybą, parvežė man šuniuką, kokio aš labai norėjau.
Mano patėvis labai linksmas ir malonus, manim rūpinasi, klausinėja, ar ko man nereikia, visada pajuokauja, kreipia dėmesį į mano problemas ir galiu su juo kalbėtis apie viską. Manau, tai mane ir sužavėjo, nes niekas manęs taip labai nesupranta, kaip jis.
Jeigu man kažkas atsitinka, pavyzdžiui, blogo, jis visada mane paguodžia ir klausinėja, kas atsitiko, kol sužino, kas yra. Jam galiu papasakoti viską daug labiau negu savo mamai ar net draugėms. Kai man grasino tokie vaikinai iš paralelinės klasės, nes buvo problemų su telefonu (jie galvojo, kad aš pavogiau, bet tai buvau ne aš) pasisakiau tik patėviui, nes mamai negalėjau, ji tik būtų aprėkusi ir viskas, patėvis su jais pasikalbėjo ir jie atstojo nuo manęs ir galėjau ramiai be baimės gyventi.
Aš noriu visada atkreipti jo dėmesį, pradėjau net namuose puoštis ir šiek tiek pasidažau, bet jis tik juokauja, kad tuoj parsivesiu namo žentą ir į mane nežiūri rimtai. Man dėl to liūdna, nes aš jį myliu.
O visai neseniai buvo toks dalykas, net nežinau kaip apie tai papasakoti. Mes buvom su patėviu prie ežero, kepėm šašlyką. Mama miegojo mašinoje, mes labai gerai kalbėjomės, daug juokėmės, o paskui taip išėjo, kad mes pasibučiavom.
Nuo to laiko nežinau, kaip man į jį žiūrėti ir ką daryti. Gal reikėtų pasakyti mamai iki vestuvių (liko maždaug mėnuo), nors draugės liepia nieko jai nesakyti, nes nieko tokio tarp mūsų nebuvo, mama gali pagalvoti, kad kariuosi jam ant kaklo ar kad esu k...a, o aš tikrai ne tokia. Niekaip nesuprantu to pasibučiavimo, ar jis ką nors reiškia?
Man keturiolika metų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
