Pasirodo gyvendama ne miesto centre tampu ir melage, mat mano kelionė į darbą trunka 20 minučių, o, pasak autoriaus, žmonės, gyvenantys užmiestyje važiuoja trigubai ilgiau – apie valandą. Mano kelionė gal tiek ir truktų, jei pakeliui į darbą pusvalandžiui sustočiau ant Neries slėnio pasigrožėti sprogstančiais medžių pumpurais, čiulbančiais paukščiais, tyru oru ir gamtos ramybe.
Kritinis mąstymas visada reikalingas, bet kur ta riba, tarp argumentuoto pasakymo ir įžeidinėjimo žmonių, tik todėl, kad jie gyvena ne Vilniaus centre? Ak, tiesa, dabar pas mus tai vadinama „nuomonės išsakymu“. Nereikia tų „ne miestiečių“ taip gailėti, nes tarp jų tikrai yra galybė tuo besidžiaugiančių, kurie savo gyvenimo už miesto niekada nekeistų į prabangiausią ir madingiausią loftą miesto centre. Ir štai jums kitokie argumentai – už gyvenimą ne mieste.
15 metų gyvenau centre – Gedimino prospekto širdyje. Vaikystėje žaidžiau ant asfalto, dėl to man nustatytas apsinuodijimas sunkiaisiais metalais nuo puikaus „gryno oro“, tad vasaroms tėvai išsiųsdavo į tais laikais madingą kolektyvinį sodą pas senelius.
Grįžusi po 3 mėnesių gyvenimo už miesto klausdavau tėvų – „kodėl čia taip smirdi?“ Vėliau teko gyventi ir arti centro esančiame miegamajame rajone. Taip, buvo patogu, nes tuomet buvo laikas, kai dažnai myniau slenksčius į madingas vynines, fėjas ir kitas pulsuojančio miesto gyvenimo vietas.
Tuo metu ir aš nesuprasdavau draugų, kurie svajodavo apie nuosavą namą ir savo pievą po langais. Įsivaizduodavau, kaip sunkiai jie pjauna žolę ir kasa sniegą. Man tai keldavo siaubą. Sakydavau, kad „tai tikrai ne man“.
Vieni žmonės tame miesto bruzgesyje ir lieka – turbūt tai gyvenimo būdas, nuolatinis antrosios pusės ieškojimas ar tiesiog viengungiško gyvenimo įprasminimas, gyvenimas tik sau. Kiti iš to išeina, dažniau ieško harmonijos gamtos apsupty. Treti sukuria šeimas ir madingoms miesto dūzgėms neturi tiek laiko, jį skiria daug svarbesniems dalykams. Visokių žmonių yra ir visokių reikia – kiekvienas turime teisę rinktis ir gyventi taip, kaip tuo metu norisi.
Visada bus žmonių, kurie gyveno, gyvena ir ar dar gyvens užmiestyje. Vieni bėga norėdami būti arčiau gamtos, kiti turėti savą pievą, kurioje kaimynai nevežioja savo šuns atlikti gamtinių reikalų, o vaikai žaidžia nerinkdami cigarečių nuorūkų ir stiklo šukių. Tretiems reikia lysvės braškių ir savo užaugintų prieskonių, o ketvirti gal bėga nuo kosminių miesto šildymo sąskaitų.
Pabėgau ir aš į vieną iš tų, pasak A.Užkalnio, „tų visokių“ toliau centro esančių rajonų. Ir mėgaujuosi tuo, kad šiandien važiuojant tas 20 minučių į darbą mačiau prabėgančią voveraitę, kiekvieną rytą ir vakarą mėgaujuosi grynu oru, gyvenu ne madingame ir suspaustame 50 kv. bute, o paprastame erdviame name, kuriame abu mano vaikai turi po kambarį, o už šildymą kartu su vandeniu (jo visiškai netaupydami, o naudodami patogiai) šią žiemą sumokėjom tik 2,9 Lt už kub.m per mėn. Sėkmingai su vyru dalinuosi vienu automobiliu, o jei prireikia pasinaudojusi miesto transportu namo grįžtu per 35 minutes.
Ne tundroje ir ne akmens amžiuje gyvename – tas „visoks“ rajonas turi savo mokyklą, kurioje gausu kokybiškų (ir net nemokamų) būrelių. Džiaugiuosi, kad mano vaikas grūdinasi į mokyklą važinėdamas dviračiu, ir mes visai nesijaučiame vargšai vairuotojai, jei savaitgalį savo vaikus vežame į papildomą būrelį ar aplankome Bernardinų sodą. Nesijaučiame todėl, kad vaikas kuo puikiausiai pats autobusu nuvažiuoja į būrelį ar miesto centrą.
Stebina ir tam tikri oriniai argumentai dėl kaimynų – kodėl užmiesčių kaimynai yra monstrai, kviečiantys policijas dėl ilgiau trunkančio vakarėlio? Tiek mieste, tiek užmiesty gyvenantiems sėkmės dalykas, kokius kaimynus gauti, o kaip su jais sutariame, čia ir kiekvieno mokėjimo bendrauti reikalas. Gyvendama bute turėjau kaimynę, su kuria cukrumi dalindavausi, o namo kaimynė Velykų kiaušiniais pasidalino. Auksinių taisyklių čia nėra. Ir, beje, muzika namo viduje gali klausytis be apribojimų, nes niekam tu ant lubų nešokinėji, tad daugiau problemų su policija turi tie vakarėlių mėgėjai, kurie gyvena bute.
Reikia pastebėti, kad gyvenimą toliau nuo miesto paprastai renkasi tiesiog „kitokio“ tipo žmonės. Dažnai jie būna turintys šeimas, vaikus, vertinantys natūralumą, gamtą, gryną orą, nebijantys minimalių fizinių darbų (bent jau kasti sniegą ir pjauti žolę). Jie nebijo „paaukoti“ savo laisvo laiko žolei pjauti, kad džiaugsmingai dūktų savo kieme su vaikais, čia pat kas vakarą galėtų kartu spardyti kamuolį ar kasti sniegą ir lipdyti sniego senius.
Būsiu atvira, persikėlus į namą toliau nuo miesto mūsų šeimos biudžeto išlaidos degalams padidėjo 200 litų, bet mano vaikai yra daug sveikesni, mes gyvename daug konfortiškiau, patogiau ir sveikiau, o nuo tokio gyvenimo šiuo metu „aš kaifuoju“.
Nesitikiu, kad tai gali suprasti žmogus, kuris pats greičiausiai niekada nėra gyvenęs užmiestyje, savo name ir kuriam svarbu „mados“ padiktuotas miesto centro pasirinkimas ir picos pristatymas į namus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
