Tarp savo draugų turime tokius, su kuriais draugaujame poromis dar nuo studijų laikų. Viskas buvo puiku, iki ta progresyvi porelė nenusprendė tapti prisiekusiais vegetarais... tada ir prasidėjo!
Niekas ir niekada nesugebėjo manęs priversti jaustis šitokia kalta dėl pasirinkto gyvenimo būdo. Naujai iškepti mėsos nevalgytojai, ypač nevalgytoja, tiesiog užterorizavo „geranoriškais“ patarimais ir pastebėjimais.
„Net nežinai, kaip pasikeitė mūsų savijauta! Jūs būtinai turite pabandyti šitą mitybos sistemą! Pažiūrėk, kokį radau receptėlį! Kodėl nerenkate savo sode kiaulpienių lapų ir negaminate salotų?“ rodos visiškai nekaltos frazės, nuolat kartojamos kelis mėnesius, įvarė man nervinį tiką. Vos pamačiusi, kad skambina draugė žolėdė, norėdavau įkišti telefoną į unitazą.
Mes susitikdavome kas antrą savaitgalį – pabendrauti, paplepėti aptarti vaikų auginimo subtilybių, pajuokauti. Visada puikiai sutarėme, mūsų poras daug kas siejo, juk esame pažįstami beveik penkiolika metų, o tai jau stažas!
Mano šeima, vyras ir sūnūs prisiekę mėsėdžiai. Aš pati neatsisakau sultingo kepsnio, šonkauliukų ar sumuštinio su dešra. Augantys mano vyrukų organizmai reikalauja gyvulinių baltymų, mėsa ant mūsų stalo įprastas patiekalas. Vyras dirba kelininku, grįžta namo alkanas. Abu sūnus intensyviai sportuoja, tad jų poreikius geriausiai patenkina sotūs mėsiški patiekalai. Be to, aš mėgstu gaminti mėsą.
Niekada ir neikam nekišau mūsų gyvenimo būdo kaip vienintelio teisingo. Vegetarų nesmerkiau, tiesą sakant, tyliai jais žavėjausi – Lietuvėlėje, kur pusę metų žiema, keturis mėnesius apsiniaukę ir tik du (sudėjus visas dienas metuose) plieskia ryški saulutė, tikriausiai velniškai sunku išgyventi mintant vien kruopomis, soja ir varške. Nežinau, ar labai sveiku maistu galima laikyti šiltnamiuse trąšų ir pesticidų pagalba pripompuotas „šviežias“ daržoves, ar nublyškusius, apvytusius žieminius vaisius, kuriuose nė su mikroskopu nerastum vitaminų... Tačiau juk kiekvienam savo, tiesa?
Tad draugams pasirinkus vegetarystę, nieko apie tai nesakiau. Jie mano, kad tai yra teisinga ir jiems tinkama – puiku! Gyvename laisvoje šalyje...
Deja, draugai taip nemano. Dažnai iš jų lūpų tenka girdėti pasmerkimo ir paniekos kupinus žodžius „Kaip jūs iki šiol galite valgyti lavonieną? Ar žinote, kad šitas kepsnys kažkada buvo gyvas, jautė ir nenorėjo mirti baisia mirtimi? Ar suprantate, kad savo rankomis stumiate save tiesiai į vėžinių susirgimų glėbį?“
Po tokių pareiškimų vyras spūdina pabaigti savo ant grotelių paskrudinto kepsnio į pavėsinę, toliau nuo kompanijos, o sūnūs spokso į lėkštes, tarsi ten raitytųsi plaukuoti pabaisų čiuptuvai.
Baisiausia net ne bandymai parodyti mums „Youtube“ klaidžiojančius skerdžiamų galvijų vaizdelius (kai susėdame prie pietų stalo, išties puiki priemonė virškinimui pagerinti), ar nuolatinis kapsėjimas, kaip nesveikai ir neteisingai mes gyvename.
Labiausiai mane trikdo ir gąsdina šių žmonių elgesys su paaugle dukra. Jie ne tik pasirinko būti vegetarais ir dabar visus bando pertempti į savo „tikėjimą“, tarsi būtų kokios sektos nariai, bet ir verčia dukrą laikytis savo mitybos sistemos. Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų ji slapčia pietavo pas mus ir kirto mėsą tarsi nusibadavęs žvėriukas.
Kai užsimenu, kad reiktų apie tai pasakyti jos motinai, mergaitė tuoj pat puola į ašaras: nereikia, supyks, ji dabar taip manim didžiuojasi...
Žodžiu, ta mergaitė geras ir malonus vaikas, kuris jokiu būdu nenori įskaudinti mamos. O mes, per kiekvieną pasisėdėjimą surezgame kokią nors gudrybę, kad mergaitė slapta, paskubomis, pasislėpusi, sukimštų jau ataušusius šašlykus ar dešreles.
Jei nebūtų taip gaila, jos, tėvų meilės ir savotiško aklumo įkaitės, tikriausiai jau senokai būčiau nutraukusi su persivertusiais draugais visus ryšius. Kai susitinkame, kyla noras paklausti – na kodėl jūs, nevalgantys mėsos, taip mus terorizuojate? Kodėl taip smerkiate? Jei įdėmiai pažvelgsime į situaciją, tai mūsų lavonienos valgytojų, šeima kur kas mažiau agresyvi...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
