Pasidalinsiu savo istorija, kuri yra keista, mane vis dar stebinanti. Su gydymo įstaigomis artimai susiduriu kokius 6 metus. Prieš 6 metus stipriai susirgau, ilgai gydžiausi ir mačiau įvairių gydytojų. Džiaugiausi, nes dauguma - puikių. Tik keletas, kurių nenoriu atsiminti. Vienas šeimos gydytojas, kuris nustatęs, kad man depresija, susidraugavusi su gripu - visiškai suklydo, nes kitą dieną mane ištiko insultas.
Atėjau pas medikus prašydama pagalbos, o jie tik pasakė, kad „menininkams“ taip dažnai būna. Dažnai būna depresija. Galėjo gal taip ir būti, gal geriau nei insultas. Belieka spėliot.
Antrasis mano susidūrimas su karaliene šeimos gydytoja buvo visai neseniai. Užsukus pas šeimos gydytoją paprašiau pateikti keletą pažymų apie mano sveikatos būklę, kadangi kas dvejus metus lankausi Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje. Taip, popierių yra daug - pažymų kaip lapų rudenį. Reikia lankytis per visus gydytojus ir t.t.
Viską buvau susitvarkiusi, o šeimos gydytoja turi pateikti viso to santrauką. Tiksliau – sudėti varneles. Dvi savaites kasdien lankiausi pas šeimos gydytoją ir nesupratau ko. Keletą kartų ji man demonstratyviai, aiškiai, neduok Dieve, nepastebėčiau – visus popierius kraudavo į savo „Guess“ rankinę sakydama: „Matai, savaitgalio neturėsiu, tavo popierius tvarkysiu“.
Nekreipiau dėmesio – pirmą kartą nustebau, antrą kartą – juokiausi, trečią kartą – ignoravau. Kitą kartą ji man pareiškė „Mergina, tokie darbai yra mokami, kaip atsiskaitysi?“ O aš kaip tikra vištelė, iš medžio iškritus, pasimečiau ir pasiteiravau, kaip čia vyksta atsiskaitymai. Pasirodo vyksta, ir yra „stafkės“, nesugalvosi šiaip, kiek duot, yra nustatyta.
Kitą kartą - vėl ji man tą patį, bet jau pasakydama, kad nesutvarkys popierių taip, kad man suteiktų neįgalumą. Kadangi aš per jauna tam, nežinojau ką daryti. Pažadėjau duot. Pasimečiau.
Atėjus tai dienai, kada turėjo išduoti dokumentus – atėjau rami ir ori ir pasakiau, kad duotų dokumentus. Ji žiūri su savo draugele sesute, kad aš tuščiom ir nieko nekišu į jau atlapotas kišenes, įdavė man ir klausia, kada atsiskaitysiu. Pasakiau: „Ačiū, šito gana“. Gydytoja nutilo ir išraudo.
Išties - ar šito gana? Aš per jauna kyšiams, nemoku duot... Moku tik padėkoti žodžiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
