Mokausi vieno miestelio gimnazijoje. Mokykla – viena geriausių rajone, todėl ir atmosfera čia – puiki. Mokytojai ir mokiniai palaiko draugiškus santykius – įvairūs užsiėmimai vyksta ne tik per pamokas, bet ir laisvalaikio metu. Kodėl? Nes tie mokytojai, kurie gerbia mokinius, susilaukia tokio paties atsako ir iš mokinių.
Dabartiniais laikais, kai internetas gali viską, mokytojai nebėra pagrindinis žinių šaltinis – jie tiesiog konsultantai.
Nežinau, kaip kitose mokyklose, tačiau manojoje mokosi sąmoningi vaikai visais atžvilgiais. Dvejetais ir visokiomis socialinėmis darbuotojomis mūsų nebepagąsdinsi – na, ir kas, kad įrašysit tą dvejetą, tai vis tiek nieko nepakeis.
Mokytojos straipsnyje buvo paminėta, kad paaugliai labai susireikšminę ir, neduok Dieve, juos įžeisi – tačiau čia aš matau ne vien mokinių kaltę. Seniau, kai būdavom mažesni, gaudavom iš dienyno (tada, kai dar būdavo popieriniai) į galvas ir, tikrai nepajuokaujant, dabar – fizinės jėgos, žinoma, niekas nebenaudoja, tačiau patyčios iš mokytojų pusės vis dar yra.
Vieno dalyko mokytoja nuolat šaiposi iš mūsų, pašiepia prieš klasiokus taip, kad vėliau būna baisu eiti atsakinėti. Kokie mes „debilai ir atsilikę“, jei mes kur nors suklystame – nes juk viską turime mokėti to dar nė nesimokę ir klaidų mes negalime daryti. Kito mokinio, tarkime, paprašo, kad eitų išsivalyti dantis, nes yra apsileidęs ir jam dvokia iš burnos ar kad galvą vienąkart išsiplautų ir panašiai.
Man matematikos mokytoja nuolat kartodavo „O tu esi visiškai negabi matematikai, visiškai“ ir kartais atrodydavo, juk rimtai – o kam stengtis, jei vis tiek aš nieko nesugebu ir nieko nesuprantu. Metų metais man tai kalė į galvą. Ir jei ne mano tėvai, kurie nuolat mane ragindavo nepasiduoti ir stengtis toliau, turbūt būčiau seniai nuleidusi rankas.
Žinoma, tai - pavieniai atvejai, pavyzdžiui, turime vieną mokytoją, kuri dažnai mokykloje pavadinama pačia geriausia – ji nė karto nėra pakėlusi balso prieš mokinius, pripažįsta, jei suklysta ir tiesiog gerbia mus, todėl mes atsakome jai tuo pačiu, o daugumos mokytojų pamokų tiesiog lauki – kad ir kokia neįdomi būtų tema, mokytojos ją sugeba papasakoti taip, kad klasėje būna mirtina tyla, nes visi užgniaužę kvapą seka mokytojos mintis.
Ką noriu pasakyti? Kad kalti ne vien mokiniai. Tikrai žinau – jie elgiasi taip, kaip tu elgiesi su jais. Mes puikiai jaučiame, kuris mokytojas myli savo darbą, o kuris ateina vien tam, kad gautų algą.
Mūsų švietimo sistema yra perkrauta, nebe tikslinga šiais laikais, jaunimas puikiai tą suvokia, pripažįsta ir didžioji dauguma mokytojų. Klasėse mokinių per daug, mokomosios medžiagos – taip pat. Dažnai būna, kad savaitės prieš įvairias atostogas tampa nepakeliamos – neapsieinama ir be raminamųjų vaistų ar kitokių medikamentų.
Per dailę, kūno kultūrą ir muziką vis dar esame vertinami pažymiais. Dailė – tai menas, kurį gali interpretuoti savaip, taip, kaip tu tai suvoki, tai kokią teisę mokytojas turi nuspręsti - tu gražiai šį darbą padarei ar ne, jei tai – subjektyvus dalykas?
Sakote, mes esame tinginiai ir nebesimokome visų dalykų, nes, neduok Dieve, mums kada nors jų prireiks? Vau. Nagi, pasigirkit visi, kuris iš jūsų panaudojo kvantinio Einsteino fotoefekto lygtį realiame gyvenime?
Seniau mokiausi viską, kaliau nesąmoningai vien tam, kad nenukristų vidurkis, dabar suprantu – be reikalo. Mokausi tik profiliuotus dalykus – tuos, kurių man reikės ateityje. Nematau prasmės stengtis kam nors daugiau – ir tai sako didžioji dauguma mūsų mokyklos mokinių, tai pripažįsta ir mokytojai.
Komentatoriai, kurie komentuoja, kaip mums viskas gerai ir patiekta ant lėkštutės, turbūt yra tie žmonės, kurie baigė mokyklą prieš porą dešimtmečių. Dabar viskas – nepalyginamai sunkiau, o lengviau galbūt dėl to, kad mes išsakome garsiai, kas mums nepatinka – netylime.
Esame žlugdomi morališkai. Pati esu kūrybinga asmenybė ir dažnai esu priversta įsisprausti į rėmus. Aš negaliu piešti taip, kaip aš tai suprantu, kadangi mokytojai tai pasirodys negražu. Aš negaliu mokytis taip – kaip man patogiau, nes turiu mokytis taip, kaip to nori mokytojas, nesvarbu man priimtinas jo mokymo būdas ar ne.
Negalime klysti – už tai mus baudžia. Bet parodykite bent vieną žmogų, kuris šio to pasiekė, nepadaręs klaidų? Mums mokytojai kartoja, kad klysdami tobulėjame. Cha, kurgi ne, tačiau per klaidas kenčia mūsų pažymiai, dėl to, kartais geriau tiesiog padarome taip, kaip žinome, kad bus gerai, nei tiesiog pabandome surizikuoti.
„Visi, kad ir menki laimėjimai, išpučiami dešimtgubai ir viešai išreklamuojami,“ – sako mokytoja. Tačiau, juk kažkaip turi būti skatinami aktyvūs ir gabūs mokiniai? Dabar renovuojamos profesinės mokyklos, viskas, kas geriausia, tik joms, o talentingiausi paliko užmarštyje. Maždaug „bėdos nedarot, tai ir sėdėkit ramiai“.
Mokslas aukštosiose mokyklose – beprotiškai brangus visiems, o už tai į profesines – tiesiu taikymu. Juk santechnikų mums reikia žymiai labiau nei gydytojų ar programuotojų.
Skundžiatės, kad Lietuvoje labai trūksta tam tikrų sričių specialistų, tačiau ar domėjotės studijų kainomis? Pati žinau daug atvejų, kai daug metų siektos svajonės tapti, sakykime, daktaru teko atsisakyti vien dėl to, kad nepajėgia užsimokėti už studijas.
Kodėl mokytojai mano, kad jie visada teisūs? Taip nėra. Jie nežino visko, jų mokomas dalykas nėra svarbiausias pasaulyje, tačiau pasižiūrėjus į kai kuriuos pedagogus atrodo, kad būtent taip ir yra. Jie nori būti gerbiami besąlygiškai, bet, Gerbiamieji, jei norite, kad gerbtų jus – jūs turite atitinkamai gerbti ir jaunesniosios kartos atstovus. Aš nematau prasmės pagarbiai elgtis su vyresniu žmogumi vien iš idėjos, kad jis vyresnis, jei aš jo akimis būsiu nieko nesuprantančios šiukšlės vietoje.
Mokiniai nebijo išreikšti savo nuomonės ir pasakyti, jei mano, kad su jais elgiamasi netinkamai. Kodėl? Nes jie auga laisvoje šalyje, kur savo žodį gali išreikšti bet kas. Deja, daugumai pedagogų vis dar atrodo, kad mes turime sėdėti ir tyliai kentėti, jei mums kas nors nepatinka, ir neduok Dieve, pataisysime mokytoją, kad jis neteisus – mes pasirodysime didžiausi akiplėšos pasaulyje.
Todėl, miela mokytoja, ar jūs tikrai viską darote taip teisingai, kaip jūs sakote? Sovietiniai mokymo metodai jau senai nebetinka šiuolaikinei kartai. Pirmiausia pasiūlyčiau pradėti gerbti mokinius, savo darbą ir pamatysite - pamažu pagarba paliks abipusė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
