Laiškas mokytojams: „Ačiū!“

Liūdina paskutinės naujienos švietimo tema, todėl į tamsių, liūdesio, nusivylimo ir kartėlio pilną srautą norėčiau įnešti kelis šviesos spindulius. Mokiausi paprastoje vidurinėje mokykloje. Mokinių buvo visokių. Nuo retai mokykloje pasirodančių ir tikrai ne žinių pasisemti ateinančių iki olimpiadų nugalėtojų. Mokytojams tenka labai sunki atsakomybė dėstyti savo medžiagą klasėje, kurioje susirinkę tokie skirtingi žmonės.

Daugiau nuotraukų (1)

Anželika

May 15, 2014, 9:32 AM, atnaujinta Feb 13, 2018, 10:41 PM

Ačiū jums, mieli mokytojai, kurie stengiatės mokytis VISUS. O tokių tikrai yra. Vieni vaikai greitesni, greičiau įsisavina medžiagą, greičiau nori eiti toliau, greičiau pradeda nuobodžiauti. Yra lėtesnių vaikų, kuriems reikia papasakoti, pakartoti, perfrazuoti ir dar kartą pakartoti. Dažnai būtent lėtesni vaikai nespėja mokytis, nespėja suprasti ir taikyti išdėstytos medžiagos, jaučiasi prastai, mano esantys negabūs ir slepia savo jausmus triukšmaudami, juokaudami, veikdami pašalinius dalykus. Greitieji jau nori mokytis naujus dalykus, o lėtieji dar tikrai nesuprato medžiagos. Ačiū mokytojams, kurie „nenurašo“ lėtesnių ir neužmiršta greitesnių.

Ačiū mokytojams, kurie atneša papildomos medžiagos greitiesiems, kad tuo tarpu galėtų dar padirbėti su lėtaisiais. Nedėkingas darbas, sutinku. Bet dėl tokių mokytojų prieš akis mačiau transformacijas lėtųjų mokinių, kurie iš neklaužadų virto savos srities specialistais. Ir greitųjų, kurie sužino daugiau nei siūlo mokykliniai vadovėliai.

Ačiū mokytojams, kurie palaiko. Nesakau, kad mokytojai ar mokykla suteikia sparnus, manau kiekvienas juos auginam ir puoselėjam patys. Bet mokykla palaiko tuos sparnus. Kas tie sparnai? Idėjos, kūryba, talentas. Ačiū mokytojams, siūliusiems idėjas, kurias laisvalaikiu įgyvendindavome. Ačiū mokytojams, kurie palaikydavo mūsų iniciatyvas. Ačiū mokytojams, kurie kritikavo mūsų kūrybą. Tai skatino tobulėti ir toliau rašyti / tapyti / muzikuoti ir daryti tai vis geriau. Skatino įrodyti „aš galiu!“.

Todėl nesutinku ir su posakiu „mokykla žudo talentą“. Matau, kiek patobulėjau nuo pirmųjų mano rašytinių kūrinių, kuriuos nedrąsiai parodžius mokytojai sulaukiau labai taiklių pastabų. Tuomet norėjosi apsiverkti, bet nenustoti rašyti. Ir nenustojau iki šiol. Ir gerokai paaugau šioje dėka mokytojos, kuri neapkarpė sparnų, o tik juos pakedeno.

Ačiū atkakliems mokytojams. Mokytojams, kurie nepasiduoda su „sunkiais“ mokiniais, kurie veda klasę pirmyn, nors retai gauna padėką ar grįžtamąjį ryšį iš tų, kuriems išlieja visa save.

Ačiū mokytojams, kurie buvo asmenybių pavyzdžiu. Kurie mokė daugiau nei vien savo dalyką, kurie būdami savimi mokė gyvenimo, mokė ką reiškia būti geru žmogumi, mokė būti ir būti autentiškais, o ne tiesiog egzistuoti. Pamenu kaip vieną tokią būties akimirką klasės „kietuoliai“ pradėjo juoktis. Pamenu kaip vienas iš „kietuolių“ praėjus 5 metams, palaidojęs savo brolį, prisiminė „juokingosios“ mokytojos žodžius ir mūsų pokalbius apie gyvenimą. Vadinasi, nenuėjo jos pamokos veltui, tik vargu ar pati mokytoja, kada nors tai sužinos.

Ačiū jautriems mokytojams. Už jūsų jautrumą ir emocijų nuogumą. Deja, mano klasė ne vieną kartą ir ne vieną mokytoją pravirkdė. Manau, kad atsakingi visi kaip klasė. Ir tie pavieniai įžeidinėjantys asmenys ir tie, kurie nuleidę galvas, tylėdami sėdi suoluose. Deja, buvau iš tų, kurie tylėjo. Neturėjau drąsos pakelti galvos. Neturėjau drąsos ištarti žodžio. Atsiprašau, kad jūsų neapgyniau. Ar bent neparodžiau, kad ne visi mes tokie. Bet ačiū jums, kad parodėte, jog galima jaustis taip kaip jautiesi, kad verkti nėra gėda. Ir kad pasaulis nesudūžta tą akimirką, nes yra jėgų išsiverkti, nurimti ir kitą dieną ateiti ir kantriai vykdyti savo kilnią misiją toliau.

Taip, diplomą gauna visi atitikę minimalius reikalavimus. Bet mokyklos diplomo teprireiks įstojus į aukštąją mokyklą. Aukštojoje mokykloje taip pat bus tokių, kurie tik mėgins „praslysti“, bet bus ir šviesių žmonių, kurie nuoširdžiai mokosi, nes jiems įdomu. Jau mokykloje krūvis atrodo didelis, universitete dar didesnis, o tada, kai jau dirbi atsakingą darbą pagal specialybę, supranti, kad dar nežinojai ką reiškia žodis „krūvis“. Bet mokykla ir universitetas tam ir mėgina paruošti. Jei nuoširdžiai mokaisi ir semi tai ką duoda ir dar daugiau, jokie aplinkiniai ir jokios kliūtys nesutrukdys. O darbe jau „nepraslysi“. Pasimato, kas ką moka, o kas praslys iš darbo.

Linkiu sėkmės besimokantiems ir norintiems mokytis, tiems kurie bijo mokytis linkiu pamėginti išdrįsti ir tam tikrus laisvalaikio džiaugsmelius nors kartais pakeisti į pažinimo džiaugsmą. Ir labai ačiū mokytojams. Kurie vis dar jaučia pašaukimą. Kuriems nors vieno mokinio pakeistas gyvenimas kelia įkvėpimą. Kurie vis dar stengiasi. Ačiū. Patikėkit, nešiojamės jus širdyje ir užaugę.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Lietuva tiesiogiai“: kokių klausimų vengia prezidentas G. Nausėda?