Grįžau į Lietuvą ir nuo tada mano gyvenimas - tik didelis melas

Prieš dvejus metus netekau gerai apmokamo darbo vienoje iš Europos šalių. Grįžusi gyventi į Vilnių šventai tikėjau, kad greitai rasiu darbą, buvau pilna entuziazmo ir pasitikėjimo savimi, juk esu jauna, veržli, moku kalbas, turiu patirties tarptautinių pardavimų srityje. Išsinuomojau butą, pailsėjau savaitę ir prasidėjo darbų paieškos maratonas.

Daugiau nuotraukų (1)

Dream writer

May 29, 2014, 10:10 PM, atnaujinta Feb 13, 2018, 9:27 AM

Kadangi turėjau dar santaupų, darbo ieškojau tokio, kurį išmanau ir galiu pasiūlyti savo patirtį. Nuėjusi į pokalbius išgirsdavau vis tuos pačius klausimus: „Kodėl grįžot į Lietuvą? Ar neplanuojat kurti šeimos?“

Taip, man šiuo metu per trisdešimt, šeimos neketinu kurti, nors ir labai noriu, bet neturiu, ką jai pasiūlyti, o į Lietuvą grįžau, nes noriu čia gyventi, čia mano gimtoji šalis, čia noriu auginti ir auklėti vaikus, tik čia matau savo ateitį (ar bent ją mačiau).

Laikas bėgo, santaupos ištirpo, pradėjau skolintis iš draugų, nes reikia ir už butą susimokėti, ir duonos nusipirkti. Šeimai nuo pat grįžimo pasakiau, kad įsidarbinau tarptautinėje kompanijoje vadybininke, nenorėjau būti nevykėle ir tvirtai tikėjau, kad greitai būtent tokį darbą ir rasiu.

Visą gyvenimą siekiau geresnio gyvenimo ir pripažinimo, taip ir prasidėjo melas, vejantis melą. Per dvejus metus praradau pasitikėjimą savimi, bijau net telefono skambučio, nes bijau pamatyti, kad skambina draugas, draugė prašydami grąžinti skolą, ar buto šeimininkė, reikalaudama sumokėti nuomą, kasdien sėdžiu prie kompiuterio ir vartau darbo skelbimus, vis siunčiu gyvenimo aprašymą, bet mano patirties niekam nereikia.

Paskutiniu metu vis nusipirkdavau loterijos bilietą ir tikėjausi, kad laimėsiu bent tiek, kad galėčiau atiduoti skolas, susimokėti už butą ir išvažiuoti iš Lietuvos, bet esu tarsi užburtam rate, nebeturiu pinigų, nebenoriu skolintis, neatsikratau gėdos jausmo, vis meluoju, kad viskas gerai.

Aš pati savęs nebepažįstu ir nekenčiu, būna vakarų, kai atsigulusi pagalvoju, jog nenoriu ryt atmerkti akių, kad visiems būtų geriau, jei ramiai užmigčiau amžinu miegu. Išaušus naujai dienai vėl bandau surasti išeitį, bet ieškant išeities praėjo dveji metai ir situacija tik blogėjo.

Sakysit, kodėl negaliu važiuoti į kaimą pas tėvus bulvių auginti? Mano tėvai niekada neparėmė manęs, neturėjau tokios prabangos, tėvas alkoholikas, o mama visomis galimybėmis stengėsi pasirūpinti maistu. Nei vieno iš vaikų tėvai niekada nepamokė gyvenimo tiesų, išleido į gyvenimą ir patys turėjom atsirinkti, kas gerai ir kas blogai. Nesam vieninga šeima.

Nesu užsiregistravusi net darbo biržoje, nes tikėjau, kad tuoj susirasiu darbą ir nereikės sėdėti mokesčių mokėtojams ant sprando. Negaliu net apsilankyti pas gydytojus, nes nedirbantys turi mokėti.

Esu viena ir vieniša, kitų akyse - sėkmingai dirbanti, bet realybė mane gniuždo, varo neviltį, depresiją ir vis labiau gniaužiuosi į kamuolį. Mano svajonės mane pražudė, per didelis pasitikėjimas nubloškė ant žemės.

Vis dar turiu svajonių, bet jau nebetikiu jų išsipildymu. Nebepamenu, kada paskutinį kartą nuoširdžiai juokiausi, kada ryte prabudusi džiaugiausi išaušusia diena.

Nesitikiu užuojautos ar supratingumo, pagalbos. Šiomis eilutėmis tiesiog apnuoginau sielą ir tikiu, kad daug žmonių panašiai gyvena – įsisuka į melą, kuris užveria duris. Tiesiog noriu atkreipti visų tėvų dėmesį ir paprašyti, kad būtų arti savo vaikų, kad nuo mažens mokytų būti ne svajotojais, o vykdytojais. Vaikus reikia ne tik gimdyti, bet jais rūpintis, mokyti, mylėti.

Ne mokytojai ar kiti turi rūpintis vaikais, vaikai yra tėvų ir jie privalo išauklėti vaikus bei paruošti gyvenimui, jei negalit suteikti vaikams pilnaverčio gyvenimo, negimdykit, nepaleiskit į gyvenimą nesusivokusių žmonių, nestumkit valstybės į pražūtį, nes nuo šeimos prasideda valstybė. Žinoma, nesąmoningi tėvai net nesusimąsto apie tai, juk pašalpa - tai degtinė tėvui ir duona vaikams.

Svajonės skatina mus gyventi, bet kartais jos būna tiesiog per daug arti bedugnės.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.