Nuo pat gimimo dienos mane augino močiutė, kurią aš laikiau savo motina, nors jos jau šiame pasaulyje nebėra. Jos dėka aš likau gyva, kai šaltakraujė motina mane pasmerkė mirčiai. Visa tai vyko Marijampoles rajone, Kalvarijos seniūnijoje.
Kai man buvo 3 metukai, mane močiutė atvežė vadinamai motinai parodyti ir paliko auginti pačiai. Bet, močiutės žodžiais, buvau nelaukiama, nemylima ir pasmerkta kančioms.
Kai būdama 3 metuku prisisiodavau į lovytę ar kelnytes, tai, būdavo, mane motina laiko toje prišlapintoje lovytėje šaltame nekūrenamame kambaryje be elektros, kol išdžius. Po kiek laiko jos beprotiškas žiaurumas pratrūko visa jėga. Kai pridariau į kelnytes, prilupo, kuo galėjo, ir pasodino kaime ant karšto pečiaus. Nudegiau visą užpakaliuką. Tada įmetė į šaltąją (taip aš vadindavau tą kambarį).
Ačiū Dievui, kad močiutė atvažiavo į svečius ir rado mane ten merdinčią. Iškvietė greitąją, išvežė į ligoninę.
Likau gyva. Bet kartais man atrodo, kad geriau būčiau mirusi – tiek man teko vaikystėje, paauglystėje iškentėti smurto, pažeminimo. Kiekvienas gal savo labiau mylime gyvūnėlius, nei ji mane mylėjo.
Nuo 7 metų jau aš karves turėjau pamelžti, pieną pristatyti į punktą, kiaules pašerti, jaunesnius brolius pamaitinti, išleisti į mokyklą. Prieš klasės draugus būdavo sarmata: ateinu prasmirdusi tvartu, mėšlu, pamokų metu nuo manęs šokinėdavo gyvulinės blusos...
Tekdavo patyčių, tad būdavau grubi, berniokiška, mušdavausi, taip bandydama apsiginti. Mano sesę augino tėčio giminės, tai jai mažai teko patirti smurto, bet vis tiek teko. Dabar sesė ir broliai jau sukūrę šeimas, bet mūsų bendravimas šaltas. Galima sakyti, kad jo išvis nėra.
Tiesa, motina brolius mylėjo, ir kai jos artimieji klausdavo, kodėl mergaičių nemyli, atsakydavo: „Nežinau pati, kodėl aš jų nekenčiu.“
Kaip gali motina šitaip kalbėti apie savo kūdikį? Ar galima ją motina vadinti?
Man dabar 42 metai, esu išvykusi, gyvenu Anglijoje. Sukūriau šeimą su kitos tautybės žmogumi, esu laiminga ir mylima.
Turiu sūnų iš pirmos santuokos, jam 21 metai. Mūsų bendravimas šiltas ir malonus, nuo pat gimimo skyriau jam motinišką meilę – tai, ko pačiai trūko vaikystėje ir paauglystėje.
Aš visiems sakau, kad neturiu motinos – ji tik pagimdė mane, o vėliau – vien skriaudos. Neįmanoma viso to pamiršti. Gyvenu iki šiol su pykčiu ir neapykanta jai.
Ir visad sakau: „Dievas ją nuteis už mano patirtas kančias ir vargą“.
***
Komentuoja psichologė Ramunė Želionienė:
Ačiū už pasidalinimą sudėtinga gyvenimo istorija. Šis jūsų atvirumas skatina ir kitus prisiminti savas tragedijas. Kam viso to reikia? Specialistai teigia, kad vidinių sopulių gydymas prasideda nuo išsipasakojimo. Jūs dabar jau didelė, sukūrusi laimingą šeimą, kuriate savo gyvenimą. Todėl tokio tipo išsipasakojimai – tai savotiški praeities naštos lagaminai, kuriuos reikia palikti praeityje. Tikimės, kad atsiras skaitytojai, kurie, prisiminę savo nelaimingą patirtį, išsiverks, o gal net draugui dūšią išlies. Ne su tikslu ieškoti teisių, smerkti neteisius. Sakoma, kad verkia tas, kuris ilgą laiką buvo stiprus.
Protu nesuvokiama vaiko išgyventa kančia lyg ir neturi prasmės. Bet tai nėra tiesa. Žmogaus siela yra nemirtinga. Siela patiria daug įsikūnijimų. O su jais – ir pakilimus, ir nuopolius. Manoma, kad puolusi siela naujame savo įsikūnijime patiria daug visokių kančių, kad pradėtų labiau vertinti šviesą, tiesą, meilę, gerumą, atsidavimą ir tikrąjį žmogiškumą.
Taip jau yra, kad didžiausiais sielos mokytojais mums būna patys artimiausi – giminės, tėvai, broliai, seserys, vaikai. Šeimos sistemoje esame visi susiję. Būna, kad savo sunkia našta vienas vaikas prisiima daugiau gyvenimo negandų, kad kitiems toje šeimoje būtų geresnis gyvenimas. Tokį sisteminį požiūrį pateikia šeimyninių konsteliacijų specialistai, tad skaitytojus kviečiu pasidomėti plačiau savarankiškai.
Psichologų klientais vis dažniau tampa sudėtingus vaikystės patyrimus prisimenantys suaugusieji. Žmonės pasakoja, kad vis išlenda prisiminimai, vis atsiranda pyktis be priežasties, pasireiškia nesaugumas, nepasitikėjimas savimi, sunku gyventi draugiškai su artimaisiais, sunku sutarti su vaikais, būdinga nemeilė sau, puola nuolatinės abejonės ir panašiai.
Kas gi vyksta?
Šeimos sistemoje yra didžiulė nedarna.
Kaip ją atstatyti?
Nereikia detalizuoti prisiminimų smulkiai, svarbu įsisąmoninti patį jausmą, kuris kyla kartu su prisiminimais. Jei yra kam, svarbu išlieti nuoskaudas, turėti petį paverkti. Jei ne – atiduoti savo kančią dienoraščiui, paguodos telefonui ar profesionalui. Ypatingai rekomenduoju atrasti Bertą Helingerį.
Ko mums visiems verta pasimokyti gyvenant šioje žemėje?
Kad ir kokie būtų vaikystės patyrimai, galime pradėti laiminti tuos žmones, kurie mums dovanojo gyvenimą, net jei kartu buvo ir kančios.
Rekomenduojama rytais ir vakarais, kitu patogiu laiku, praktikuoti tokį kreipimąsi į savo tėvus: „Ačiū tau, mama, kad padovanojai svarbiausią man dovaną – mano gyvenimą. Visa kita susikursiu pati. Ačiū tau, tėti, kad padovanojai svarbiausią man dovaną – mano gyvenimą. Visa kita susikursiu pati.“
Nereikia laukti iš savęs gilaus tikėjimo sakomais žodžiais. Sakoma, pradėk melstis, Dievas ateis pats. Visi esame verti, kad meilės energija tekėtų giminėje, šeimoje. Verta pasikliauti, kad tie žmonės veikė geriausiai kaip tik galėjo. Jie yra jie, mes esame mes.
Kitas svarbus tikslas – atleisti kitiems už nuoskaudas. Verta tiesiog kartoti: „Aš tau atleidžiu.“
Sakoma, jog žmogus turi tam tikrą savo informacinį lauką, kuris viską žino: kas jį myli, kas jo nekenčia, kas jam atleidžia, kas jį apkalba. Todėl verta pasistengti įnešti savo paprastais veiksmais daugiau darnos ne tik į giminės sistemą, bet ir į savo pačių šeimas. Net Anapilin išėjusias sielas galima laiminti, prašyti jų atleidimo ir joms atleisti.
Išminčiai moko, kad mes neturime nei priešų, nei draugų – visi mums yra mokytojai.
Tad praeitį palikę praeityje, gyvendami kuo sąmoningiau dabartyje, turėtumėme sulaukti ir adekvačios savo poelgiams ateities bei kitų įsikūnijimų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
