Pagaugai perėjo per nugarą. Ypač prisiminus vieną Felixo Salteno knygos vaikams „Bembis“ skyrių, kuris mane, kai skaičiau jį vaikui, tiesiog pritrenkė. Man jis įsirėžė giliai į atmintį. Ir dar vaikiškoj knygoj!
Kadangi už lango rytas toks žvarbus, šaltas vėjas toliau plėšia lapus, ir norisi tik tupėti lovoje, nepatingėjau ir suradau tą knygą, tą skyrelį. Gal ir jums patiks.
Pievos pakraštyje nuo didžiojo ąžuolo krito lapai. Krito nuo visų medžių.
Viena ąžuolo šaka kyšojo aukščiau už kitas šakeles ir smelkėsi toli į pievą. Pačiame jos gale vienas šalia antro kybojo du lapai.
- Nebe taip, kaip anksčiau, - tarė vienas lapas antram.
- Ne, - atsakė antrasis. – Šiąnakt vėl daug mūsų nukrito... Mes jau beveik vieninteliai čia ant mūsų šakos.
- Nežinai, ką užklups mirtis, - tarė pirmasis. – Kai dar buvo šilta ir saulė kaitino, užeidavo kartais audra ir liūtis, ir tada daugelį nudraskydavo, nors jie buvo dar jauni. Nežinai, ką užklups.
- Dabar retai bešviečia saulė, - dūsavo antrasis lapas, - o jei ir šviečia, nebeteikia jėgos. Reikėtų naujų jėgų įgyti.
- Ar tiesa, - mąstė pirmasis, - ar iš tikrųjų tiesa, kad mūsų vieton, kai mūsų nebeliks, atsiras kiti ir paskui vėl kiti, ir vėl kiti...
- Tikra tiesa, - sušnabždėjo antrasis, - to negalima perprasti... tai viršija mūsų nuovoką...
- Ir dėl to taip liūdna, - pridūrė pirmasis.
Juodu kurį laiką tylėjo. Paskui pirmasis pratarė:
- Kodėl mes turime išnykti?..
Antrasis paklausė:
- Kas atsitiks su mumis, kai nukrisime...
- Leisimės žemyn.
- Kas ten yra apačioje?
Pirmasis atsakė:
- Aš nežinau. Vienas sako vienaip, kitas – kitaip... bet niekas to nežino.
Antrasis paklausė:
- Ar jauti ką nors, ar žinai dar ką, kai atsiduri žemėje?
Pirmasis atsakė:
- Kas gi gali tai pasakyti. Nėra nė vieno, kuris būtų bet kada iš ten sugrįžęs ir apie tai papasakojęs.
Vėl juodu nutilo. Tada pirmasis lapas švelniai prabilo į antrąjį:
- Per daug nesisielok, juk tu drebi.
- Tegu, - atsakė antrasis, - aš dar lengvai drebu. Vis dėlto nesijaučiu labai tvirtai.
- Nebekalbėkite daugiau apie tokius dalykus, - tarė pirmasis lapas.
Antrasis atsakė:
- Na... palikime tai... Bet... apie ką gi turime kalbėti?... – Jis nutiko ir po trumpos valandėlės kalbėjo toliau: - Kuris iš mudviejų pirma nukrisime?..
- Yra dar laiko, - ramino pirmasis. Verčiau dabar prisiminkime, kaip buvo gražu, kaip nuostabiai gražu! Kai pasirodydavo saulė ir imdavo taip svilinti, jog pasijusdavau ūgtelėjęs nuo sveikatos pertekliaus. Ar atsimeni dar? Ir štai rasa rytmečio valandomis... ir švelnios, žavingos naktys...
- Dabar naktys baisios, - aimanavo antrasis, - ir galo tam nematyti.
- Mes neturime skųstis, - švelniai tarė pirmasis, - Mes išgyvenome ilgiau, negu daugelis kitų.
- Aš, turbūt, labai esu pasikeitęs? – droviai, bet skubotai pasiteiravo antrasis lapas.
- Jokios žymės, - pareiškė pirmasis, - tu, galbūt, dėl to taip manai, kadangi aš pasidariau toks geltonas ir bjaurus. Ne, man yra kažkas kita...
- Ak, eik sau, - prieštaravo antrasis.
- Ne, tikrai, - su užsidegimu pakartojo pirmasis, - tikėk manimi. Tu esi toks pat gražus, kaip pirmomis dienomis. Galbūt, vienur kitur mažytis, vos pastebimas geltonas bruoželis, o jis tave tik gražina. Tikėk manimi.
- Dėkoju tau, - sujaudintas sušnabždėjo antrasis lapas. – Aš tavimi netikiu... ne visai... bet dėkoju tau, nes tu esi toks geras... tik dabar galutinai supratau, koks tu buvai geras.
- Nutilki, - tarė pirmasis ir pats nutilo, nes iš sielvarto nebepajėgė daugiau kalbėti.
Dabar abu tylėjo. Slinko valandos.
Drėgnas vėjas šaltai ir žvarbiai šiureno medžių viršūnes.
- Ak... – nūnai... – tarė antrasis lapas, - ... aš...
Jo balsas nutrūko. Jis buvo švelniai nuo savo vietos atplėštas ir nuplasnojo žemėn. Žiema atėjo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
