Gimiau trijų vaikų šeimoje. Nors su metais vyresniu broliu vaikystėje sutariau puikiai, deja, jau kelerius metus bendrauju tik su jaunesne seserimi. Ir tik šiandien galutinai supratau kodėl... Na, gal anksčiau, bet tik šiandien priėmiau galutinį sprendimą. Su mirusiųjų diena ar Helovynu tai nesusiję.
Kad būtų aiškiau, papasakosiu apie viską nuo pradžių.
Iki šios dienos aš maniau, kad buvau teisinga, mano smegenys man siuntė džiugesio signalus į kūną, kai mulkinau žmones dirbdama vienoje žmonių mulkinimo įmonėje.
Atėjo laikas, kai pradėjau mulkinti savo tėvus. Taip, jie nebuvo idealūs tėvai, bet vis tik mane augino, rūpinosi. Šiai dienai jie smukę visai. Visiškoje alkoholio duobėje, baigia išparduoti visą turtą.
Dėl šito kažkiek jaučiuosi kalta pati. Todėl, kad, rūpindamasi savo honoraru, aš juos tiesiog viliojau įsigyti tam tikrų prekių iš tos įmonės, kurioje dirbau. Jie įklimpo dar giliau, antstoliai mojavo kardais. Pardavė jie savo prabangų būstą, išėjo į bendrabučio tipo dviejų kambarių butą, kurį, jau matau, irgi tuoj pat parduos. Lieka gatvė...
Taip, jie buvo neatsakingi visada, bet visgi mano tėvai, kuriems aš nerodžiau visiškai jokios pagarbos. Man buvo nusišvilpti net į tai, kad jie ne kartą buvo ant mirties slenksčio.
Brolis jais vis rūpinosi, stengėsi dėl jų, nors jie nelabai rodė dėkingumą už jo pastangas ir jų traukimą iš liūno. Jauniausia sesuo buvo mano pusėje. Ji taip pat nemėgo tėvų.
Gal dėl to, jog buvo jauniausia ir mažiau protinga, man pavyko jai išplauti smegenis ir ji šokdavo pagal mano dūdelę. Tiesa, šoka ji ir dabar. Na, jei dar tiesiau, tai šokdinu šiandien ir jos vyrą, kuris iš prigimties lėtesnis ir juo lengva manipuliuoti.
Išmokiau sesę, jog reikia kaupti pinigus slaptai, kad reikia būti klastingai ir gudriai. O vėliau naudojausi jos sukauptais pinigais. Nemanau, jog ji suvoks šią mano klastą, net jei jai apie tai papasakočiau. Aš buvau gudri, tad veikiau profesionaliai – nepalikdama net menkiausio įkalčio, menkiausios užuominos apie savo gudrybę.
Išmokiau ją negerbti brolio. Pavydėjau jam, nes jam visada viskas sekėsi daug geriau.
Šiandien žinau – sėkmė gali nusišypsoti tik kartą. O jam sekėsi nuolat. Tai reiškia, kad sėkmė buvo niekuo dėta. Jis tiesiog buvo gabus, atkaklus, todėl ir pasiekė daugiau nei aš. Be to, jis buvo sąžiningas, o man tai visiškai svetima...
Tikriausiai daugelis jūsų skaitote ir laukiate, kada bus ta vieta, kurioje aš atskleisiu šio rašinio motyvą. Galbūt jau manote, jog nebeverta toliau gaišti laiko, nes tai eilinė istorija iš kaimo? Neskubėkite ir straipsnio gale aš jums pateiksiu kai ką, kas galbūt pakeis jūsų gyvenimą. Kai ką, kas privers susimąstyti ir jūs pabaigsite veidmainysčių ir pinklių užzombintą maršrutą, kuriuo einate dabar. Kai kurie iš jūsų gal nepatikės tuo ką pasakysiu, pagalvos, jog išprotėjau... Prašau, gerai įsigilinkite prieš darydami išvadas.
Neturėjau nei vienos draugės, išskyrus sesę, kuri jaunesnė už mane 9 metais.
Kartą pasakiau sau, jog visus sutiktus žmones vadinsiu savo draugais. Daug kas juokėsi, kai girdavausi kažką apie drauges, pabrėžtinai pasakydama žodį draugė. Jaučiau, jog viduje esu apsimetėlė, bet man patiko čiulpti energiją iš patiklių žmonių.
Kartą mirė man labai artimas žmogus. Pasisiūliau apmokėti visas laidojimo išlaidas su sąlyga, kad vėliau pinigus atgausiu. Gudravau net ir čia... Apmokėjau viską, o vėliau pasakiau, jog neturiu nei vieno čekio nei už karstą, nei už kitus laidotuvėms reikalingus reikmenis. Sakiau, jog man ne tas galvoje buvo. Ignoravau ir klausimus, kaip atsimenu sumą, nors neėmiau čekių. Man rūpėjo tik materialinė nauda. Netgi tokioje situacijoje.
Bėgo laikas ir aš sumąsčiau apgauti net ir brolį. Pasiūliau jam, kad jis sutvarkytų kapus, išbetonuotų tvorelę. Paskaičiavom, kiek tai kainuotų, pasakiau, jog suma tinka. Tiesiog dėjausi neturinti pinigų ir pasakiau, kad grąžinsiu vėliau.
Po kelių mėnesių aš toliau bandžiau gudrauti ir pasiūliau mestis pinigų, kad apsodintume kapą gėlėmis. Brolis pyktelėjo ir paklausė, kada žadu gražinti skolą. Išverčiau varlės akis ir paklausiau, iš kur jis tokią sumą ištraukė. Nors suma buvo tokia pat, kokią sutarėm prieš tai. Apie tai gana, jau ir taip tikriausiai supratote, ką tuo norėjau pasakyti.
Dažnai sapnavau savo artimą žmogų, kuris mirė. Bet pabudusi neprisimindavau viso sapno tiksliai. O gal nenorėjau prisiminti... Prasidėjo bemiegės naktys, nes pabusdavau naktį išpilta šalto prakaito. Kažkas mane tarsi persekiojo...
Po mėnesio nusprendžiau apsilankyti pas psichiatrą. Jis problemos neįžvelgė ir liepė pabendrauti su psichologu. Psichologas buvo atkaklus pagalbininkas, bet problema nedingo...
Galiausiai pradėjau matyti naktimis siluetą, vėliau jau ir dienomis. Bendraudavau kaip su gyvu žmogumi. Bijojau labai, bet tai buvo realybė. Man tas miręs žmogus pasakė daug mano klaidų, o aš maniau, jog išprotėjau.
Grįžau pas psichiatrą. Prirašė vaistų. Problema nedingo.
Galiausiai psichiatras pasakė: „Turi apmąstyti gyvenimą, nes čia aš jau niekuo nepadėsiu. Vaistais galiu padaryti zombį, bet jei aš būčiau tu, tiesiog bandyčiau su tuo susitaikyti ir apmąstyti visą savo praeitį.“
Aš sutikau su juo ir nepradėjau vartoti stiprių psichotropinių vaistų, blokuojančių visą sąmonę, kitaip tariant – paverčiančių žmogų į zombį.
Po savaitės apmąstymų, aš supratau visą savo kaltę. Atsiminiau kiekvieną mirusio artimojo pasakytą žodį, kai jis man pasirodydavo. Labiausiai įstrigo vienas sakinys: „Tau gresia pragaras, o aš aukoju savo sielą ir peržengiu dangaus ribas, nusidėdamas Dievui vardan tavęs. Tu dar gali viską pakeisti...“ Jau mėnuo, kai nieko nebevyksta. Tiksliau, nieko antgamtiško. Tik mano galvoje nerimsta minčių srautai.
Šiandien aš žinau, jog šio brangaus artimojo apsilankymas iš ano pasaulio yra begalinės meilės man apsireiškimas. Tai reiškia, jog aš dar turiu vilties.
Šiuo laišku noriu padėti jums. Nebūkite savanaudžiai, garbėtroškos ir pavydūs. Mylėkite artimus ir gyvenimas bus gražus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
