Dabar net antrokai savo vadovėliuose dažnai turi skaityti užsienio rašytojų kūrinius, kuriuose beveik pusė žodžių yra tarptautiniai. Mokytojas pusę pamokos praleidžia juos aiškindamas. Kada mokytis, skaityti, aiškintis teksto mintis?
Mes irgi turime daug klasikų, kurių kalba labai turtinga. Pavyzdžiui, P.Cvirkos kūriniuose žodžiui „eiti“ yra 70 sinonimų. Kur A.Vienuolis, Žemaitė, J.Baltušis? Kodėl mes taip niekiname savo kalbą?
Pavyzdžiui, dar tarybiniais metais briliantinio balso autorius V.Noreika, kai stažavosi Maskvoje, jam buvo liepta padainuoti lietuvių liaudies dainą. Kai padainavo, buvo susižavėjimo šūksnių, plojimų. Argi vaikams nebekuriamos dainos? Taigi yra tūkstančiai liaudies dainų.
Kai išmirs Kučinskai, Povilaičiai ir kiti pagyvenę dainininkai, kas bus? Nebebus dainuojama lietuviškai? O siaube! Patys naikiname savo kalbą. Kokia tauta, kuri neturi savo kalbos?
Gerai, kad mokame anglų kalbą, kitas kalbas. Bet yra patarlė: „Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti“. Imkim pavyzdį iš lenkų. Jie, Lietuvoje gyvendami, turi kalbėti lietuviškai, bet kaip kovoja už lenkų kalbą. Ir išsikovoja, nors ir neteisėtų dalykų.
Pažiūrėkim, kokie beraščiai baigia vidurines, gimnazijas. Šiaip klaidas ištaiso kompiuteris. Bet kai reikia parašyti kokį prašymą dėl paso ar kitur, vien klaidos. Viena migracijos tarnybos darbuotoja ir klausia, ko mokyklose moko. Anksčiau abiturientas ar kitas mokinys negalėdavo padaryti daugiau nei 4 rašybos ar skyrybos klaidas. Dabar leidžiama virš 30, įskaitant stilių, turinio suvokimą bei išdėstymą. Ar to nebuvo anksčiau? Buvo, bet buvo vertinama dviem pažymiais ir nė vienas neturėjo būti neigiamas, kad mokinys būtų teigiamai įvertintas.
Niekas per prievartą nebruko rusų kalbos. Ir „Dainų dainelėse“ skambėjo lietuviški žodžiai. Dabar auginame beraščių kartą, kuriems patriotizmas nepažįstamas.
Kalti suaugusieji, šito nepripažindami. Taip pat Švietimo ir mokslo ministerija, nes vadovauja žmonės, nepažįstantys mokytojo darbo subtilybių.
Norėčiau mesti akmenėlį į televizijos daržą. Kokio lėkštumo kai kurios laidos. Neseniai buvo tyčiotasi iš vieno Seimo nario, kuris susilaukė kelių vaikų su suaugusiomis moterimis. Jis nevedęs, nesigina, kad susilaukė vaikų ir jais rūpinasi. Gal tos moterys norėjo turėti vaiką, bet be vyro pagalbos to negali įvykti.
Net pasikvietė garbų kalbininką, kad išaiškintų žodžio „pimpalas“ reikšmę. Gėda. Koks reikalas kiškis į privatų Seimo nario reikalą? Vadinasi, norim nukreipti dėmesį į neesminius dalykus. Lyg nebūtų svarstytinų rimtų problemų?
Kitoje laidoje tyčiojosi iš garbaus buvusio Santariškių klinikų vadovo, diplomato, buvusio Neringos mero A.Vinkaus atlėpusių ausų. Kas leido tyčiotis iš fizinio trūkumo? Tik didžiausias chamas.
Prisimenu jo pareigingumą, kai buvo klinikų vadovas: 7 rytą jis jau darbe, vakare 7 vėl jį sutinki. Sveikinasi su ligoniais, net ranką paspaudžia. O mes tik eiliniai paprasti žmogeliai.
Taigi visiems laidų vedėjams ir mums jo lygio nepasiekti nei tolerancijos, nei profesionalumo atžvilgiu. Jo paniekinimu parodome savo neišsiauklėjimą, bukumą, norą prajuokinti auditoriją bet kokiu būdu. Bet viskam yra ribos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
