Didžiausia „fūristo“ baimė – Vokietijoje ištepti asfaltą

Praėjus daugeliui metų galima su humoru ir ironija prisiminti vairuotojo gyvenimo pradžią. Tada juokas neimdavo, dažniau tekdavo riebiai keiktis, o kartais ir verkti norėdavosi. Vienas iš labiau įstrigusių į atmintį epizodų – pirmieji reisai į Vakarus, kurie tada, vairuotojo akimis žiūrint, atrodė kaip skrydis į tamsiąją, neseniai buvusią priešišką Mėnulio pusę.

Tūkstančiai vairuotojų kasdien palieka namus, artimuosius, kad apsukę ratą grįžtų, o sugrįžę vėl išvažiuotų.<br>V.Balkūno asociatyvi nuotr.
Tūkstančiai vairuotojų kasdien palieka namus, artimuosius, kad apsukę ratą grįžtų, o sugrįžę vėl išvažiuotų.<br>V.Balkūno asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Kęstutis Grubliauskas

Feb 19, 2015, 3:40 PM, atnaujinta Jan 12, 2018, 5:05 PM

Tūkstančiai vairuotojų kasdien palieka namus, artimuosius, kad apsukę ratą grįžtų, o sugrįžę vėl išvažiuotų.

Mano pirmo reiso į Vakarus istorija nėra ta „baisioji“, kokios yra nutikusios kolegoms įvairiose šalyse. Bet kai vienos kelionės metu nutinka daug įvairių bėdų bėdelių, norisi riktelėti: „Ko mane velnias nešė į tą trasą!“

Daugeliui, ypač vyresnės kartos, vairuotojų teko ne kartą gulėti po mašinomis spaudžiant šalčiui, sningant, lyjant, kai nuo karščio lydosi asfaltas, „kariauti“ su pareigūnais, reketininkais, išsikapstyti iš pačių beviltiškiausių situacijų ir grįžti namo, kad vėl...

Vakarų Europa, Vakarų pasaulis ir tiesiog Vakarai. Dabar nieko nenustebinsi tais Vakarais. Be problemų važiuojame pas vakariečius, jie važiuoja pas mus. Mes burnojame ant jų, jie ant mūsų. O prieš dvidešimt metų tas saldus žodis „Vakarai“ man, kaip paprastam vairuotojui, turinčiam nemažą stažą, buvo paslaptingas, nepažįstamas, baisus ir pirmus kartus važiuoti į tą pusę ruošiausi kaip į karą.

Važiavimai Rytų kryptimi buvo sunkūs, bet aiškūs ir paprasti. Žinojai, kam, kiek ir kada duoti, kad galėtum važiuoti ir gyventum kaip nori pats ir tavo viršininkas. O Vakarai... Ten važiuodavo tik Sovietų Sąjungos  „Sovtransavto“ elitas ir komunistai.

Atkūrus nepriklausomybę, bent jau mūsų įmonėje, pirmieji į Vakarus patraukė buvę partiniai ar senosios valdžios draugai. Už naują senos modifikacijos MAZ, vadinamą „Reksu“, pažadėjau įstoti į partiją, tačiau jį gavęs puoliau rimtai dirbti ir apie partiją užmiršau, todėl į Vakarus su pirmąja „nusipelniusių“ vairuotojų banga nepatekau.

Bet papūtė nauji vėjai, atėjo naujas viršininkas, kuris vertino žmones ne tik pagal „otkatus“, bet ir pagal sugebėjimus, todėl netrukus šefas liepė įsikibus į MAZ vairą keliauti į Vakarus. Ne paprasto, o „Super MAZ“, kuris jau mėnesį stovėjo patvoryje, nes vairuotojas – partijos ir darbo veteranas, senosios valdžios draugas – važiuodavo tada, kai pats norėdavo. Tokių veikėjų mašinų niekam kitam neduodavo, bet naujas šefas tą tradiciją sulaužė, ir aš nuėjau į patvorį pasiimti mašinos.

***

„Reksas“ ar „Super MAZ“ – tokia mašina ir jos vairuotojas visur ir visada buvo vadinami „murzikais“. Rytuose kuo murzinesnis, tuo tau milicininkas gailestingesnis, ir būdavo viltis pravažiuoti milicijos postus sumažintu tarifu.

Vakarai – ne Rytai, tad nežinojau kokie ten tarifai „murzikams“, todėl ruošiausi kaip į rimtą ekspediciją.

Šaltkalviai liepė pasijusti vakariečiu – švariai apsirengti ir eiti į gastronomą, o patys apipuolė MAZ lyg hienos ne visai šviežią padarą. Kas buvo atsisukę – prisuko, kas atitrūkę – privirino, kas nereikalinga – nupjovė ir darbo dienos pabaigoje brigadininkas gerai užkaitusia galva oficialiai pareiškė: mašina skrydžiui paruošta. Šimto metų garantija, kol stovi ant duobės.

Parodžiau į lašantį ant gulinčio duobėje šaltkalvio galvos tepalą.

 – Tai nepagydoma tarybinių mašinų liga, – atsakė žinovo tonu ir vėl pasiuntė į gastronomą, kad galėtų atšvęsti mano perėjimą į vakariečių brigadą. Nebuvau šykštus, todėl klusniai nupėdinau. Grįžus brigadininkas tvirtai paspaudė ranką ir liepė pervažiuoti į „grabadielų“ boksą, gal jie padės pagydyti nepagydomą ligą.

Tas boksas – išskirtinis. Atskirtas nuo visų, vartai atskiri ir žmonės tik iš senosios, gerai patikrintos gvardijos, nes ta vieta dirbtuvėse buvo laikoma viena pelningiausių. Vėl kulniuoju į gastronomą, kuris, mūsų visų džiaugsmui, buvo netoliese. Kad pakliūtum į tą boksą, pirma turi parodyti, ką atsinešei, o tik po to, priklausomai nuo atsinešto gėrio, vartai atsiverdavo arba užsitrenkdavo prieš nosį.

Jau daugiau kaip dešimtmetį buvau tos įmonės kadrų sąraše, tai puikiai žinojau, kiek kainuoja bilietas pas „grabadielus“. Pasitiko su plačia šypsena, ir vartai atsivėrė plačiai. Tikras rojus. Tie, kurie tais laikais dirbo vairuotojais, puikiai įsivaizduoja, kokia buvo nuostabi vieta, kurioje ardomos senos arba sudaužytos mašinos, liaudiškai tariant, „grabai“. Nuo mažiausio varžtelio iki rimtų agregatų.

Už gastronomines dovanas gavau porolono gabalų, vatinį čiužinį, vielos ir leidimą valandai įsivaryti mašiną į jų boksą, nors jau buvo po įprastinių darbo valandų. Tik tarybinis vairuotojas gali sugalvoti tarp variklio ir rėmo prikaišioti porolono gabalų, o po varikliu parišti vatinį čiužinį, kuris sugertų taškomą tepalą ir savo lašėjimu neerzintų priekabių europiečių.

Buvę Vakaruose naujokus labai gąsdino baisiais vokiečių policininkais, kurie už lašą tepalo ant asfalto tuoj rašo baudą ar net areštuoja mašiną. O kur dar siaubo filmus primenantys pasakojimai apie visokias kontroles, prie veidrodžių prirakintus tautiečius, policininkų nepaperkamumą ir dėl to nuėjusius kartis vairuotojus.

Labai kruopščiai apkaišęs variklį tepalus sugeriančiais audiniais pervažiavau į „kardiologinį“ cechą, kad paklausytų, kaip dirba galinga mašinos širdis. Kai vyriausias „kardiologas“ užtraukė ant visų dirbtuvių „kalnuos riaumoja varikliai, uli uli jo“, supratau, kad jau laikas į kelionę.

Prisidėjęs, kaip tais laikais įprasta, pilnas dėžes įvairių detalių ir negendančio maisto, išvykau į ekspediciją „nach west“.

***

Pirma problema iškilo dar Lietuvoje. Nuo vasaros karščio ir svorio nuo restauruotos priekabos padangos pradėjo luptis protektorius. Ne naujiena, buvome pratę prie tokių smulkmenų. Nepaisydamas karščio greitai pakeičiu ir važiuoju toliau.

Tada kraudavo ne kiek leidžiama, o tiek kiek telpa, todėl lenkų muitininkas, pažiūrėjęs į perlinkusias linges, pasiūlė pasisverti arba.... Tas „arba'" toks žinomas, mielas ir taip lengvai suvokiamas, kad net suabejojau, ar kartais iš įpratimo nenuvažiavau prie Rytų sienos. Ne, nematyta iki šiol uniforma paliudijo, kad judu teisinga kryptimi.

Palikęs tą „arba“ muitinėje, gavęs už tai žemėlapį, kuriame buvo sužymėti taškai, kur galima patirti visus džiaugsmus, įvažiavau į kaimyninę valstybę – nei Vakarų, nei Rytų, tiesiog kaimyninę.

Su Vakarais lyginti negalėjau, nes dar nebuvau iki jų nuvažiavęs. Kad tai jau nebe Rytai, supratau iš skanaus maisto, malonaus aptarnavimo ir nenormaliai didelės baudos, kurią panas nulupo kai, įsibėgėjęs į pakalnę, aplenkiau jų pasididžiavimą, kibiriuką ant ratų – „maliutką“.

– Negražu skriausti mažuosius,- tarė dėdamas kompensaciją už Lenkijos įžeidimą į kišenę ir patardamas turėti daugiau smulkių pinigų, nes grąža neduodama. Toliau važiavau neskubėdamas, kartu su vietine transporto pramone.

Labai bijojau pasienio punkto Frankfurt Oder. Tikriausiai dėl to, kad tai kelias tiesiai į Berlyną ir juo važinėjo „Sovtransavto“ ereliai, kurie karaliavo tarptautinėse trasose ir iš aukšto žiūrėjo į tokius kaip aš. Nenorėjau jiems painiotis po ratais, todėl pasirinkau piečiau esantį pasienio punktą – mažą miestelį Giorliz.

Dabar ten gražu ir erdvu, o tada... Nulėkiau tiesiai prie sienos, kuri buvo pačiame miestelyje. Net nustebau, kad sekmadienio vakarą nebuvo nė vienos mašinos, bet mano džiaugsmą aptemdė už pusvalandžio atėję policininkai.

Liepė sumokėti baudą už stovėjimą mieste. Bandžiau aiškinti rusiškai, kad aš pirmą kartą ir nežinau čia egzistuojančios tvarkos, bet jie jau buvo užmiršę tą kalbą, todėl teko mokėti be kvito ir važiuoti į terminalą, kuris buvo miestelio pakraštyje.

Ten viskas įprasčiau ir jokių stebuklų. Terminalas pilnas ir dar prieš terminalą eilė. Atstovėjęs beveik parą, kad patekčiau į terminalą,  dar keletą valandų praleidau eilėje prie langelio, pagaliau gavau lapelį su reikalingais antspaudais ir nuvažiavau į pasienį. Ten jau jokių procedūrų – padavei raštelį, vienas du ir viskas, jei ne...

Kai vokiečių muitininkui pasakiau, kad negeriu, nerūkau ir tu daiktų nesivežioju, jis, nors ir su akcentu, bet suprantama rusų kalba pasakė, kad taip nebūna. Kad jis įsitikintų, o aš įtikinčiau, kad esu retas egzempliorius iš Rytų, dvi valandas kraustėme lauk, po to atgal visą mano turtą.  Patikėjo, kad nerūkau, negeriu, bet negalėjo patikėti, kad negaus jokio atlygio už tą gigantišką triūsą.

Vokietis yra vokietis, jei pradėjo, tai eis iki galo. Nepatiko jam nestandartiniai kuro bakai. Paėmęs liniuotę, išmatavo, pagal tik jam suprantamas formules paskaičiavo ir rado degalų šimtu litrų daugiau nei leidžiamos įvežimo normos. Laimingas ir su pasididžiavimu išrašė baudą, o aš su pirmu oficialiu europietišku baudos kvitu įvažiavau į Vakarų pasaulį.

***

Nors ir vasara, bet naktis buvo tamsi, todėl išreklamuotų Vakarų šviesų nemačiau. Tačiau siaurame vingiuotame keliuke atlekiančios mašinos šviesas mačiau aiškiai ir supratau, kad ji nebesustos, o važiuos iki pergalės. MAZ – ne dviratis, nuo kelio nepatrauksi. Trenkė į priekabos ratą ir lengvoji atšokusi lyg kamuolys nulėkė į griovį.

Aš ne medikas, todėl, pamatęs  už vairo stiklo šukių apibraižytus veidus, pirma atjungiau akumuliatorių, o po to tik atidariau duris. Iš piktų kelių man suprantamų žodžių supratau, kad gyvi. Nuo triukšmo pabudo kaimelis ir iškvietė reikalingas tarnybas. Medikai dirbo savo darbą, policija savo, o aš vaikščiojau apie mašiną, nežinodamas ką daryti ir kas bus toliau. Išsitraukiau žodyną ir susiradau  žodį „kaltas“. Policininkas nuramino ir liepė sėdėti mašinoje.

Kai viskas nurimo, davė kažkokį nesuprantamą popierių ir kažką ilgai aiškino. Nieko nesupratau. Tada jis apačioje užrašė telefono numerį, pasakė „brrr“ ir pasukiojo rankomis. Smūgis į priekabos ratą nebuvo toks stiprus kaip pasirodė iš pradžių, bet vidurinį priekabos tiltą truputį išstūmė iš vietos ir aš parodžiau. Pagaliau išgirdau du gerai žinomus žodžius „scheise“ ir „servis“. Užrašė adresą, nubraižė planą ir palinkėjo laimingo kelio.

Ryte atėję į darbą serviso darbuotojai nepatikliai nužiūrėjo MAZ ir mane. Kai parodžiau problemą, klausiamai žvilgtelėjo man į akis ir patrynė pirštais. Aš jam padaviau policijos išduotą popierių ir bakstelėjau į telefono numerį. Vokietis dingo.

Po valandos sugrįžo su rusiškai kalbančia moterimi, kuri aiškiai pasakė:

– Mes tvarkom, tu moki, o tavo šefas išmušinėja pinigus iš draudikų. Pinigų turi? – paklausė įtariai nužiūrinėdama mane.

Tada už viską mokėjome grynais, todėl nuraminau ir dėl visa ko truputį pravėriau piniginę. Meistrui net seilė ištįso pamačius solidų pluoštą banknotų, ir netrukus mašina su visa priekaba stovėjo bokse ant vakarietiškos duobės, o aš sėdėjau prie stebuklingo aparato.

Tas aparatas buvo panašus į pas mus stovėjusius gazuoto vandens aparatus, bet į mūsiškį reikėdavo įmesti vieną ar tris kapeikas, o čia nieko. Paspaudi mygtuką ir bėga. Paspaudi ir vėl bėga. Ir ne koks vanduo, o kava – juoda, balta ir net saldi kakava. Gerk kiek nori.

Mūsų šaltkalviai tokį mašinos gedimą būtų pašalinę per tiek laiko, kiek trunka suvaikščioti į gastronomą, vokietis tvarkė tris valandas, na, o aš vis spaudinėjau stebuklingą mygtuką.

Kai reikėjo sumokėti tris šimtus markių už darbą, kuris pas mus kainavo litrą gero šnapso, dingtelėjo mintis: „Negi kava tokia brangi?“ Bet meistras nuramino, kad kavą savo klientams duoda veltui, bet patarė jos tiek daug negerti. Rūpestingas labai!

ooo

Kad esu Vakaruose, supratau ne tik iš serviso brangumo, bet ir įvažiavęs į automagistralę. Paskui vakarietišką transporto pramonę nespėjau. Nuolat vilkausi uodegoje ir visiems trukdžiau, kol pagaliau pasiekiau Olandijos sieną. Neturėjau jokios instrukcijos, kur eiti, ką daryti, todėl susiradau sunkiai vaikštantį tautietį, kuris toje vietoje dėl kažkokių problemų gyveno jau penktą diena ir viską žinojo.

– Kokią vizą turi ir ką atvežei? – paklausė tvirtu balsu kaip pilnateisis aikštelės gyventojas.

-Viza vokiška, atvežiau medieną ir makaronų su konservais.

– Viza netinka, medieną nukraus, nes bus viršsvoris, o makaronai ir konservai – pats tas. Užeik į svečius.

Sočios vakarienės metu kaip tikras žinovas paaiškino situaciją smulkiau:

– Šengeno sutartis mums dar neįsigaliojo, mums reikia olandiškos vizos. Tuos, kurie nuėjo į muitinę su lietuviška mediena, visus nuvarė į rentgeną, o nieko neradę tarp lentų – ant svarstyklių. – Ką daryti? – sušukau panikuodamas.

– Naktį sienų niekas nesaugo – ne Rusija, užsimerk ir šauk tiesiai pas klientą, tegu jis pats aiškinasi.

Paklausiau ir, prasmukęs pro sieną, nulėkiau į nedidelį Olandijos miestelį.

Dabar mes puikiai žinome kaip atrodo platus gulintis policininkas, o tada žinojom tik kaip atrodo tikras stovintis ar gulintis. Kaip atrodo gulintis olandiškas, sužinojau su ašaromis akyse, kai per jį perlėkęs į vairą susimušiau kelius, o iš atsidariusios išorinės dėžės pabiro visas mano valgomas ir nevalgomas turtas.

Draugiški olandai padėjo susirinkti ir palydėjo iki firmelės, kurioje ir direktorė, ir darbininkė buvo viena ir ta pati moteris. Ji labai ilgai žiūrėjo tai į jai nematytus muitinės popierius, tai į mane ir vis kažko klausė, bet pamačiusi, kad nemoku europinių kalbų, numojo ranka ir nuėjo kažkam skambinti. Grįžo pikta, bet su šypsena ir leido stovėti jos kieme, kol muitinės popieriai paštu nukeliaus į muitinę.

Antros dienos popietę gavome iš muitinės leidimą išsikrauti ir puolėme dirbti. Tais laikais mūsų biznieriai neturėjo patikimų sutvirtinimo juostų, tai medienos pakus raišiojo kuo pakliuvo. Pakėlus pirmąjį, jis pabiro. Direktorė vyriškai nusispjovė ir nuėjo gerti kavos, patikėjusi man krautuvą ir iškrovimo darbus.

Beveik kas antras pakas pabirdavo ir aš kantriai rankomis dėliojau lentas ant padėklų ir vežiojau į sandėlį. Nusiplūkęs, piktas ant visų Vakarų, gavęs iš direktorės litrinį mineralinio butelį, išvažiavau krautis į miestelį, esantį kalnuose Vokietijos pietvakarinėje dalyje prie pat sienos su Liuksemburgu.

***

Mano MAZ, privažiavęs tuos kalnus, dar būdamas be krovinio pradėjo įtartinai kaisti ir stenėti, bet iš paskutiniųjų judėjo į priekį. Galvojau, kad tik mūsų gudruoliai kraudavo nekreipdami dėmesio, bet vokiečiai neatsiliko. Labai paklausaus tais laikais gėrimo tiek prikrovė, kad MAZ vos pajudėjo iš vietos. Moteris įdavė popierius ir sumojavusi rankomis liepė važiuoti į muitinę šalia esančiame miestelyje.

Nuo aukšto kalno mačiau apačioje labai mažus miestelio namus ir bažnyčią, bet nepagalvojau, kad man reiks nusileisti būtent į tą miestelį.

Kelias platus, kol kas nevingiuotas. Mašina smagiai pasileidžia. Aplenkiu lėtai važiuojantį autobusą. Vairuotojas pažiūrėjęs pakraipė galvą. Greitai suprantu, kodėl jis ją kraipė. Kelias siaurėjo, posūkiai darėsi statesni, o MAZ stoti nebenorėjo.

Įjungiau rankinį stabdį, žemesnę pavarą, iki galo nuspaudžiau stabdžius, bet jis nebestojo. Iš stabdžių kaladžių rūko dūmai, o per juos jau nebemačiau, kas dedasi už nugaros. Kaip smūgis į nosį išniro ženklas „stop“, o už posūkio nematau, kokius spąstus paruošė tas baisuoklis.

Išnirau iš paskutinio posūkio ir paklaikau. Susikirtimas su pagrindiniu keliu, trišalė sankryža ir kaip pasakoje: tiesiai keliausi – į upę niurktelėsi, kairėn suksi – galą gausi, nes status kampas, dešinėn pasuksi – į miestą pakliūsi.

MAZ‘as paskendęs dūmuose dar riedėjo apie 20-30 kilometrų per valandą greičiu. Nuo miestelio pusės artėjo lengvoji. Įjungiau avarinį, šviesas ir pradėjau mojuoti per langą rankomis.

Vokietis atidus ir baikštus buvo. Pamatęs nuo kalno atlekiantį dūmų kamuolį, neišdrįso pasinaudoti pirmumo teise ir sustojo kaip įkaltas. Vos ne virsdamas ant šono įsukau į miestelį ir sustojau. Apgaubtas dūmų sėdėjau ir drebėjau. Žvilgtelėjau per langą. Autobuso vairuotojas privažiavęs stabtelėjo, pakraipė galvą ir nuvažiavo.

Kai esi užaugęs ir važinėjęs daugiausiai lygumomis, kartais ir nepagalvoji, kad yra ir didelių nuokalnių.

Porą kartų pervažiavau pirmyn atgal kurortinį Cochem miestelį, bet taip ir neradau muitinės. Ko bepaklausi – visi turistai. Tik sukant trečią ratą atsirado vietinis. 

Palikome mašiną centrinėje gatvėje ir nuėjome į muitinę, kuri buvo už kelių kvartalų senamiestyje. Viską susitvarkęs pagaliau pasukau namų link. 

***

Kelias atgal visada lengvesnis, bent taip tikėjausi po tokių nuotykių, patirtų atvažiuojant. Nuo karščio ir perkrovos mašina kaukė, riaumojo, mėtė įvairių spalvų dūmus.

Lėtai kabarojausi į ilgą įkalnę ties Koblinzu. Kalno viršūnėje mačiau aikštelę, kurią pasiekęs planavau laukti nakties, kad nebūtų taip karšta važiuoti. Štai ji, jau visai čia pat. Artėju prie lėtėjimo juostos ir pasigirsta velniškas baladojimas po kabina.

Iš nevilties surinku ir spaudžiu akseleratoriaus pedalą iki galo, tikėdamasis pasiekti aikštelę. Įsuku į lėtėjimo juostą, bildėjimas stiprėja, nesuprantu dar tiksliai dėžė ar variklis. Lieka kokie du šimtai metrų, pasigirsta skambus „dzin“, duslus „buch“, kabiną apgaubia dūmų debesis. MAZ sustojo.

Iššokau kaip tankistas iš pamušto tanko. Dūmai prasisklaidė. Ant išpuoselėtos vokiškos automagistralės iš po kabinos pasipylė tepalai ir rudas verdantis vanduo. Čiupęs visas antklodes ir rūbus, puoliau šluostyti kelią. Nejaučiau nei ant galvos ir nugaros bėgančio karšto tepalo bei vandens, svarbu buvo viską sušluostyti, kad vokietis nenubaustų ar neareštuotų už teršimą.

Viską sušluostęs pamačiau didžiulę skylę variklio šone. Visai kaip išmušta prieštankinio sviedinio. „Šitas motoras savo jau atvažinėjo“, – tariau tyliai, susirinkau išbarstytas skeveldras ir murzinas nuo galvos iki kojų nuėjau į aikštelę. Pasisekė – buvo baras, o jame telefonas. Lankytojai ir barmenė labai išsigando, pamatę tokį pabaisą. Be papildomų aiškinimų padavė telefoną ir patys pagarbiai atsitraukė.

-Viskas aišku, lauk, – tarė trumpai šefas išgirdęs ataskaitą.

Grįžęs radau stovintį prie mašinos policijos ekipažą. Nuo įtampos ir patirto streso, kuris persekiojo nuo pat namų, nebebijojau net sušaudymo. Jie labai draugiškai pasiūlė pavažiuoti iki aikštelės, o aš jiems pasiūliau pažiūrėti į mašiną iš apačios.

To jie dar nebuvo matę. Abu policininkai, atsistoję ant keturių, apžiūrinėjo variklio vidurius ir kažką linksmai aptarinėjo. Išlindę tarė vienintelę man jau žinomą frazę „deutche mark“ ir patrynė pirštais. Išdidžiai pravėriau stipriai suplonėjusią piniginę, bet tūkstantinė kupiūra ir krūvelė smulkesnių juos nuramino. Kažką pakalbėjo per savo racijas ir už valandos prisistatė galingas vilkikas.

Daug negalvojęs ir nieko neklausęs, energingai prikabino kietą valkstį ir atsinešė žarną orui paduoti. Toks pasimetęs ir beviltiškai nuleidęs rankas vokietis tikriausiai buvo keturiasdešimt pirmais prie Maskvos. Europiniai prijungimai netinka tarybiniam MAZ, o be jų jis – nė iš vietos.

Išgelbėjo dėžė su detalėmis. Ten radome ko reikia, kad būtų galima tempti. Įtempė į aikštelę ir paliko priešais baro langus. Pasiėmė paskutinius du šimtus markių smulkiomis kupiūromis ir nuvažiavo.

***

Tapau sugriuvusios Sovietų Sąjungos simboliu. Visi lankytojai prieš užeidami į barą aplankydavo muziejinį eksponatą. Murzinas, apibėgęs tepalais ir rudu vandeniu, MAZ labai traukė vokiečius, o kai išlipdavau aš, tai sulaukdavau ir ovacijų.

Po kelių dienų pasibaigė dujos, konservai ir liko tik makaronai. Kuo toliau, tuo labiau kilo laukinis pyktis ir stresas, vedantis į neviltį, kad kada nors kas nors mane iš čia paims. Karštis – virš trisdešimt, murzinas, tualete, į kurį reikėjo kas kartą prašyti rakto pas bufetininkę, mažas praustuvas tik rankom pakišti, tuščias dujų balionas, bare už keturias markes gaunu bandelę su kavos puodeliu, ir nežinomybė, kada kas atvažiuos, nes mobiliųjų telefonų dar neturėjome, o iš baro daugiau skambinti į užsienį nebedavė. Naktimis norėjosi kaukti kaip vilkui, dienomis nuo karščio ir įkyraus turistų dėmesio – pasikarti.

Pagaliau dar po kelių dienų atvažiavo vilkikas, paėmė priekabą, paliko dujų ir maisto. Gyvenimas pasidarė malonesnis. Praslinkus dar keletui dienų, pasirodė ir mūsų mašina su tuščia priekaba. Užsakytam kranistui pateikiau nemalonią staigmeną. Kai jis pakrovė MAZ į priekabą ir išrašė 800 markių kvitą, aš išdidžiai padaviau jam tūkstantinę kupiūrą, o kolega, kuris truputį mokėjo vokiškai, griežtai paprašė grąžos. Kranistas labai ilgai kažką kalbėjo su bufetininke, bet pagaliau atnešė grąžą ir mes pajudėjome namo.

Važiavau kamuojamas liūdnų minčių. Senosios mašinos nebeatgausiu, daugiau patvoryje stovinčių MAZ nebuvo, o kad šitą greitai kas sutvarkys tikėtis buvo beviltiška.

Pirmoji ekspedicija į Vakarus nepavyko, bet giliai širdyje džiaugiausi, kad avarija buvo nerimta – niekas nežuvo,  byrančios iškrovimo metu lentos neperskėlė pakaušio, leisdamasis nuo kalno nenulėkiau į upę, MAZ neužsidegė kartu su manimi ir laiku atvažiavęs kolega išgelbėjo nuo klaikios bado mirties sočiame, bet šaltame Vakarų pasaulyje.

„Ir vis dėlto man sekėsi“, – pagalvojau, kai parėjus namo pasitiko žmona ir vaikai.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.