Iš karto sakau – mano istorija nėra išgalvota. Nuotraukos nepaimtos iš jokio interneto. Esu tikra lietuvė, nežinau, panaši ar nepanaši.
Gimiau ir užaugau Dzūkijoje. Šiuo metu gyvenu nuostabiojoje Škotijoje su savo afrikiečiu vyru ir mudviejų sūneliu, kuriam dabar 3 metukai. Susituokę esam 9 metus.
Papasakosiu savo istoriją, kuri yra labai skaudi. Labai anksti netekau tėčio. Jis nusižudė. Mudviejų santykiai buvo itin artimi. Tėtis man buvo geriausias draugas. Kai jis nusižudė, man buvo 13 metų. Man tai buvo didelis šokas. Su mama niekad nebuvom artimos.
Mokykloje buvau uždaro būdo ir su niekuo nebendraudavau. Bendraklasiai iš manęs tyčiodavosi, nes buvau pernelyg liesa. Vadino „silke“, „giltine“ ir panašiai. Labai nepasitikėjau savimi. Artimų draugių neturėjau. Dažnai verkdavau. Nebuvo kam išsipasakoti.
Kai man buvo 15 metų, nusprendžiau, kad man ne vieta šiame pasaulyje, kad esu niekam nereikalinga ir niekas manęs nemyli. Pakėliau ranką prieš save. Laimė, atsidūriau reanimacijoje ir buvau išgelbėta. Mama buvo labai išsigandusi.
Esu vyriausias vaikas šeimoje. Turi jaunesnį brolį ir seserį. Mama privertė nueiti pas psichologę, pas kurią lankiausi 5 metus. Ir niekada nepasigailėjau. Nes pradėjau geriau suprasti save, pradėjau pasitikėti savimi, taipogi lankiau psichoterapijos grupę ir tai man padėjo jaustis tvirčiau tarp žmonių.
Mokykloje mokiausi labai gerai. Baigusi įstojau į Tarptautinių santykių institutą. Deja, depresija kamavo periodiškai. Bet aktyviai lankiau psichoterapijos seansus ir man tas tikrai padėjo.
Studijuojant atsirado galimybė išvažiuoti pagal studentų mainų programą „Erasmus“. Pasirinkau nuostabiai gražią šalį Škotiją. Niekada nepamiršiu įspūdžių, kuriuos ten patyriau. Jaučiausi tikrai laiminga. Tiesa, kartais apimdavo vienatvės jausmas. Norėjosi meilės, šilumos ir tiesiog kam nors rūpėti.
Lietuvoje nesulaukdavau daug dėmesio iš priešingos lyties. Paauglystėje patyriau nelaimingą meilę. Vaikinas, kurį mylėjau, skaudžiai pasityčiojo. O Škotija – labai įvairiatautė šalis. Čia be dėmesio neliksi.
Pamenu tą kartą, kai sėdėjau parke ant suoliuko ir prie manęs priėjo mielas vaikinas afrikietis. Paklausė, kodėl tokia liūdna. Minėtas vaikinas buvo vardu Lukas. Buvo 5 metais už mane vyresnis. Aš tuomet buvau 23-ejų. Susipažinom, pabendravom, apsikeitėm telefonų numeriais. Tai, kad jis juodaodis, nė kiek manęs neatbaidė. Niekada nebuvau rasistė ir neskirsčiau žmonių pagal odos spalvą.
Kuo toliau, tuo labiau pradėjau juo žavėtis. Jis yra išsilavinęs, mandagus ir protingas, tikintis. Pakvietė mane į savo sesers namus. Maždaug po metų draugystės nusprendėm susituokti. Tiems, kas čia aiškins, kad jis mane vedė dėl vizos, iš karto pasakau, kad jis jau turėjo ilgalaikę vizą.
Susituokėme mes prieš Dievą bažnyčioje. Ir mūsų santuoka tikrai tvirta ir sėkminga. Myliu ir gerbiu savo vyrą, o jis mane. Mano mama tikrai patenkinta mano pasirinkimu. Mano vyras nuostabus zmogus ir jis patinka visiems aplinkiniams.
Man šiuo metu 33 metai. Kas sakys, kad man buvo beviltiška susirasti lietuvį, nes, matot, lietuviai žiuri tik į gražuoles su 90-60-90 matmenimis, tam atsakau, kad dauguma lietuvių vyrukų toli gražu nepasižymi grožiu ir protu. Galit mane vadinti beviltiška, negražia, bet aš nebijau įžeidžiančių komentarų. Žinot kodėl? Nes esu graži savo vyrui ir, pirmiausia, sau pačiai. Esu dėkinga Viešpačiui, kuris yra su manim kiekvieną mano gyvenimo minutę.
Buvau parsivežusi vyrą į tėvynę. Kadangi esu iš mažo miestelio, kalbų teko išgirsti daug. Mano vyras viešai parduotuvėje buvo išvadintas beždžione. Viena mamytė neleido savo vaikui žaisti su mano sūneliu, nes neva jis – beždžionės vaikas.
Eilinį kartą nusivyliau savo šalies tamsuoliais. Lietuvių mentalitetas labai žemo lygio. Kadangi esu labai jautri, ne kartą buvau apsiverkusi dėl įžeidinėjimų. Bet mano vyras guodė, kad jam tai nė motais.
Škotijoje su lietuviais beveik nebendraujam. Beveik visos mano draugės – užsienietės. Labai gaila, bet Lietuvai dar toli iki Europos.
Šiuo metu auginam 3 metų sūnelį. Esam laimingi. O aš dėkoju Dievui ir likimui, kad kažkada suvedė mane su šiuo žmogumi, kuris manimi rūpinasi, mane saugo, mane supranta ir tikrai nuoširdžiai myli. Mes beveik niekad nesipykstam.
Duok Dieve, kad kiekviena moteris Lietuvoje būtų tokia laiminga kaip aš. :)
Ačiū už išklausymą!
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
