Lietuvoje tikrai yra labai daug gerai savo darbą dirbančių pareigūnų, tačiau dažnai dėl kelių blogų atvejų išliejame įsiūtį ant visų savo darbą dirbančių tvarkos sergėtojų.
Per visą savo gyvenimą pareigūnais esu nusivylęs du kartus. Galiu patikinti, kad nesu tas žmogus, kuris su draugais kur nors parke ar prie laiptinės geria iš butelio ir veliasi į nemalonumus.
Pirmąjį kartą buvau nukentėjusysis, antrąjį – liudytojas. Abu šiuos kartus iki šiol atmintyje įstrigo vieno tyrėjo vardas ir pavardė.
Pirmoji situacija paprasta. Vėlų vasaros vakarą iš darbo keliavau namo, kai mano namo kieme pristojo du gretimo rajono prasigėrę degradai. Iš manęs atėmė saulės akinius, o ginantis nepavyko išvengti veido sužalojimų. Po kelių minučių pareigūnai sulaikė užpuoliką ir išsivežė jį į nuovadą. O man patarė važiuoti į miesto ligoninę dėl neva didesnės bylos naudos man.
Kitą dieną papasakojau pareigūnui kas nutiko, davė man lapą ir diktavo, ką rašyti. Kai paklausiau, o kaip bus su mano pavogtais akiniais, jis atsakė, kad apie tai teisme užsiminčiau. Visa tai man pasirodė įtartina. Vien dėl to, kad neparašiau, jog akiniai buvo paimti, byla buvo traktuojama kaip paprastas konfliktas ir tiek.
Teko vėl iš naujo viską perpasakoti jau kitame poskyryje dirbančiai tyrėjai, kuri savo darbą atliko tikrai gerai.
Antrąjį kartą buvau liudininkas, kai draugę sužalojo taksistas, paspausdamas greičio pedalą, kai ši buvo įkėlusi tik vieną koją į automobilį.
Tąkart buvome penkiese ir nesusikalbėjome su taksistu. Prašėme jo vieną žmogų ant kelių priimti. Tikrai daug kas taip daro. Bet tą akimirką vairuotojas pabijojo šitaip rizikuoti, veždamas mus visus ir pradėjo važiuoti belipant į mašiną.
Vėlgi, antrą kartą gyvenime teikdamas parodymus tyrėjui, pajutau psichologinį spaudimą. Susidarė įspūdis, kad mane iš liudytojo norėjo padaryti nusikaltėliu, nes ir pats vairuotojas apie mus daug pasakų prirašė. Nors, kas be ko, pats vairuotojas buvo išgėręs. Tai visi sužinojom po daug mėnesių paskutiniame teismo posėdyje.
Tyrėjo kabinete po valandos klausinėjimo davė lapą, parašiau viską, kaip buvo. Nors ir tąsyk tyrėjas diktavo, kaip viską formaliai rašyti. Ir sako: „Nu, parašyk, kad prie jūros ten prieš tai sidriuko kažkiek gėrėte.“
Dar tas tyrėjas sakė: „Susirenka jaunimas į parką, ir niekas nieko negeria ? Gi taip nebūūūna...“
Laikiau tušinuką rankoje užgniaužęs pyktį ir jau norėjau šaukti: „Kas per velniava? Kodėl aš privalau tai rašyti? Jei jūs patys, gerbiamieji pareigūnai, nesurinkot įrodymų, ar gėrėm, ar ne, tai dabar man darot psichologinį spaudimą? Manipuliuojat manimi?
Ir tik po ilgos pauzės tyrėjas atsako: „Na gerai jau gerai, nerašyk to jau kad taip nenori...“
Oi, kaip palengvėjo, atrodo, nuo to, bet kiekvieną dieną prisimenu padarytą psichologinį spaudimą. Buvau net priverstas parašyti, kad galbūt iš streso pavartojau necenzūrinį žodį, bet kokį, nerašiau. O tyrėjas iš šio viską parašė taip, tarsi įžeidžiau žmogaus orumą ir iš karto atspausdino, kada bus teismas.
Paaiškinau tyrėjui, kad aš tą dieną dirbu, tyrėjas laikydamas mane tarsi savo „draugu“ sako, kad gal teismas anuliuos šią bylą.
Nei aš, nei taksistas pirmame teismo posėdyje nepasirodėme, bet aš vienintelis iš penkių „draugų“ gavau baudą, kurią advokato dėka apskundėme ir tik po dviejų ar trijų mėnesių, surinkus visus liudytojus ir patį vairuotoją, įvyko taip, kaip viskas ir turėjo būti iš pat pradžių.
Kai papasakojau šią istoriją savo kolegai, kuris yra baigęs teisę, šis susiraukė ir pasakė: „Tai dabar vaidinat terminatorius kažkokius? Garbaus amžiaus žmogui bylą iškėlėt? Būčiau aš to žmogaus advokatas, daryčiau viską, kad patys kentėtumėt labiausiai.“
Štai mano gyvenimo patirtis. Norėčiau patarti visiems – jei kada teks eiti duoti parodymų tyrėjams, turėkit diktofoną po ranka. Ir niekad neleiskite, kad aiškintų kaip ir ką rašyti.
Tai kas buvo, tą ir rašykit. O gal ir simboliškai išgėrėm su draugais, bet jei policininkai netikrino mūsų, matyt, nebuvo ir pagrindo tikrinti.
Neleiskit tyrėjams jumis manipuliuoti! Vos pajutę, kad tyrėjas sukelia neigimas emocijų bangas, griežtai reikalaukit popieriaus lapo ir rašykit viską taip, kaip galvojat kad reikia rašyti.
Nusispjaukit, kad tyrėjai dėl to pyks. Privalom nepasiduoti emocijom ir ginti savo teises. Nenuostabu, kodėl žmonės nenori būti liudininkais, kai žinom, kokias emocijas nuėję patirsim.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
