Viena dėstytoja dar studijų metais išsakė savo nuomonę: „Homoseksualu niekad netaps laimingas žmogus, žmogus, kuriam viskas gerai — jūs pažiūrėkit, praktiškai visi jie serga depresija ar nervų ligomis.“
Antra sakinio dalimi ji buvo beveik teisi. Iš tikrųjų – visos mano partnerės kažkuriame gyvenimo etape yra gėrusios antidepresantus. Ne tik jos – nuo depresijos gydžiausi ir aš pati.
Kodėl taip yra? Todėl, kad nuolat gyvename priešiškoje visuomenėje.
Įsivaizduokite, jeigu kasdien turėtumėte priminti sau, jog kalbant su kolegomis jokiu būdu negalima minėti mylimo žmogaus vardo. Jeigu kaimynai varstytų žvilgsniais, esą jai jau beveik trisdešimt, o vis dar gyvena su kambarioke.
Jeigu tėvai vis klausinėtų, kada bus anūkų, kurių žinai, jog negalėsi jiems duoti. Ir jeigu artimiausiam žmogui – mamai tegalėtum papasakoti pusę to, kaip gyveni, nes visa, kas per asmeniška, ją trikdytų ar gal net skaudintų.
Aišku, yra kas gyvena visiškai atvirai. Galėčiau taip daryti ir aš. Bet tuomet įsivaizduokite – kaip jaustumėtės, kasdien sulaukdami kreivų komentarų ir žvilgsnių? Jeigu aštuoniasdešimtmetė teta patylomis įbruktų ekstrasenso, išvalančio nuo blogio, vizitinę?
O tada – blogiausia: visą gyvenimą artima buvusi mama stengiasi jus suprasti, bet matote, kad jaučia gėdą, kaltę ir užuojautą. Argi nuo tokios nuolatinės įtampos jums neprireiktų antidepresantų? Nepakriktų nervai? Ir sakykite dabar, kad dėl to patys esame kalti.
Nesame, nes jei nieks neužjaustų ar nesijuoktų kaip iš „kitokio“, tuomet kitokiais ir nesijaustume. Aš negaliu pakeisti to, kas esu, bet žmogus juk galėtų bent kiek pakeisti savo požiūrį. Gal tada krizių centrai nebūtų užpildyti meilę radusių, tačiau visuomenės atstumtų žmonių.
Kiekvienam žmogui turėtų rūpėti jo dvasingumas. Saviškiu buvau išmokyta rūpintis bažnyčioje. Man tai nebuvo prievolė kaip kitiems vaikams – aš su džiaugsmu giedodavau bažnyčios vaikų chore ir sąžiningai lankiau pasirengimą pirmai komunijai.
Paauglystė ir savęs suvokimas viską pakeitė. Turiu nemažai tikinčių bičiulių ir nei vienas mūsų negalime nueiti išpažinties. Nes reikėtų tą meilės formą, kuria gyveni, išpažinti kaip nuodėmę. Jei tą padarytum, reikštų, jog gailiesi ir toliau stengsiesi gyventi kitaip. Man tai skamba taip pat, kaip pasižadėti, jog nuo rytdienos turėsiu nebe dvi, o tris kojas.
Tad į bažnyčią vis dar einu, tačiau išpažinties — niekada. Jaučiuosi prievarta nuo to atitolusi, mat, kad ir kaip man būtų artima katalikybė, tačiau jos dogmos verčia mane rinktis: gyventi religingai ar poroje su mylimu žmogumi ir priimant save tokią, kokia esi.
Mano partnerės bičiulis kūrė filmą — dokumentiką apie homoseksualų žvilgsnį į save. Sutikau duoti interviu. Kalbėdama į kamerą, atsakinėdama į klausimus, labai aiškiai supratau, koks vidinis konfliktas mane kamuoja. Ir tai ne klausimas, kodėl mano teisės nėra lygios su mišrių porų.
Tas konfliktas - su savimi pačia. Labai sunku priimti save ir mylėti, kuomet nepriima nei artimieji, nei Dievo namai. Kaip tada gali būti gerai su nervais?
Tad štai ko man labiausiai trūksta. Ne vaikų, ne santuokos, ne teisių ir ne papildomo laisvadienio paradui. Man trūksta dvasinio supratimo ir kontakto. Tikiu, kad ne man vienai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
