Su žmona santuokoje išgyvenome 12 metų. Gyvenome bute, svajojome pirkti sodybą. Dirbau per kelis darbus, taupiau. Bet žmonai pinigų niekada neribodavau.
Aišku, ir pramogoms skirdavau laiko – su draugais išgerti, su svetimomis moterimis pabūti. Nebuvau šventas, ir ji, nujausdama tai, taip pat gyveno dvigubą gyvenimą.
Kai vieną dieną viskas išaiškėjo – tiek iš jos, tiek iš mano pusės, susėdome ir nutarėme išsiskirti gražiuoju, nes atšalo mūsų meilė. Vaikų neturėjome, taigi ir išsiskyrėme greitai ir be pykčių. Iš savo sutaupytų pinigų nupirkau jai vieno kambario butą.
Atrodytų, istorija turėtų taip ir baigtis, bet nepagalvotumėte – ji tik prasidėjo.
Sutikau moterį, patikome vienas kitam, ėjo laikas, pradėjome kartu gyventi. Viskas buvo gerai kokius metus, paskui be jokios priežasties pradėjome pyktis. Tiksliau, man užeidavo pykčio priepuoliai.
Nesupratau, kas man darėsi. Niekas man neįtikdavo, norėjau išeiti iš darbo, nes pradėjo nesisekti. Norėjau nusižudyti. Ir ne tik aš, bet ir maniškė norėjo nusižudyti, ir jos vaikai.
Esu sportuojantis, nerūkau, negeriu visiškai, maistą stengiuosi valgyti įvairų ir kuo naudingesnį. Staiga pašlijo sveikata. Nuėjau pas gydytojus, ištyrė, sako, visi tyrimai geri.
Vieną rytą atsikeliu iš lovos ir vos paeinu. Ir taip kasdien vis prastyn. Pradėjau jausti, kad taip ilgai neišgyvensiu.
Kreipėmės į rimtą raganą, kuri nuėmė tą prakeikimą. Likome gyvi, bet su sveikata mums nuolat blogai ir visose srityse nesiseka, tačiau pradedame prie to priprasti.
Iš tos aiškiaregės sužinojome, kad mano buvusioji vis tiek nepalieka mūsų ramybėje. Turbūt gatvėje pamačiusi, kad mes dar gyvi, vėl ir vėl prakeikimą atnaujina.
Yra ir gera to prakeikimo pusė. Man po tokių įvykių pačiam Visata atvėrė tokius gabumus, apie kokius anksčiau nė nesvajojau. Atradau čia, žemėje, visiškai naują pasaulį.
Alkoholio visiškai nevartoju jau keletą metų, nerūkau, kitų moterų irgi nereikia. Darau tik gerus darbus, kitaip tariant, gyvenu kitaip.
Taigi, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gyvenkite sąžiningai patys sau, nedarykite blogo kitiems, ir jums tada nedarys niekas blogo. Tikėkite Dievu, nes tikėjimas yra teisingas, ir turite visą gyvenimą prisiminti, kad šėtonas jus nuolat gundo nusidėti. O aš tiesiog buvau prakeiktas.
Džiaugiuosi, kad likau gyvas. Pasirodo, kad tokie dalykai pasaulyje labai paplitę, ir bet kas panorėjęs gali prakeikti kitą žmogų. Užtenka tik labai norėti ir nuolat galvoti apie tą žmogų, kad jam kas nors blogo atsitiktų, ir mes patys to nesuvokdami energetiniame lygmenyje paleidžiame „šėtonišką'' susinaikinimo programą.
Internete yra daugybė informacijos, kaip pakenkti kitam žmogui: kaip nuvaryti į kapus, kaip užkeikti, kad padarytų avariją, kaip padaryti, kad nesisektų darbe, šeimoje ir dar, pavyzdžiui, kad sugrįžtų į šeimą vyras, kad pamiltų, kad būtų ištikimas ir panašiai.
Tačiau šiuo pasakojimu noriu ne atskleisti būdus, kaip galima prakeikti žmogų, o atverti visiems akis, kad taip nesielgtų, nes „šėtoniška“ sistema niekada neatneš laimės, nebent trumpalaikę.
Gyvenimas – tai nuolatinė gėrio ir blogio kova! Linkiu būti stipriems ir nepasiduoti blogio pagundoms.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
