Mylimiausia mokytoja paslydo ir buvo su malonumu sutriuškinta

Maždaug prieš mėnesį man paskambino vienos gimnazijos direktorė ir pasiūlė darbą gimnazijoje. Atsisakiau. Taip pasielgiau dėl keleto priežasčių. Ir svarbiausia iš jų tikrai buvo ne varganas mokytojų atlyginimas. Svarbiausia priežastis buvo nusivylimas vaikais, jų tėvais ir mokytojais.

Nusivylusi dėl šios istorijos savo noru išėjau iš darbo.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Nusivylusi dėl šios istorijos savo noru išėjau iš darbo.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Buvau mokyklos pažiba. Pati iš pačiausių. Mane mylėjo ir vaikai, ir tėvai.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Buvau mokyklos pažiba. Pati iš pačiausių. Mane mylėjo ir vaikai, ir tėvai.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Ema

2015-09-07 17:57, atnaujinta 2017-10-17 00:51

Istorija, kuri atgrasė mane nuo pedagogo darbo, prasidėjo nuo mano sūnaus sumušimo. Mano sūnų, tuo metu dar pradinės klasės mokinį, sumušė jo bendraklasis. Sumušė prieš prasidedant pamokai. Apspardė ir trenkė kumščiu į veidą. Sūnus pasiskundė mokytojai, kad jam skauda. Ji nekreipė į skundą jokio dėmesio ir toliau tęsė pamoką. Per tą laiką mano vaikui ištino nosis, o po akimis atsirado didžiulė mėlynė. Mokytoja, užuot kažkaip sureagavusi,  suteikusi pagalbą ar paskambinusi man (dirbau toje pačioje mokykloje), tiesiog neko nedarė ir išėjo į mokytojų kambarį gerti kavos.

Sūnus nuo patirto šoko ir skausmo pradėjo dusti (jis sirgo astma). Tokį bedūstantį su ištinusiu veidu jį ir pamačiau. Pamačiusi puoliau gelbėti nuo priepuolio. Po to paėmiau už rankos ir nuvedžiau į klasę, tikėdamasi ten rasti mokytoją, iš kurios norėjau išgirsti pasiaiškinimą. Jos klasėje neradau. Tačiau pamačiau 3 vaikus, tarp kurių buvo ir tas berniukas, kuris trenkė mano sūnui.

Aš gerai pažinojau šį vaiką. Kažkada jį auklėjau. Jis mokėsi pagal adaptuotą programą ir visada buvo nesuvaldomas ir nuolat skriaudė vaikus. Jis, vos pamatęs mane, pabandė pabėgti. Neleidau to padaryti. Sugriebiau už ausies ir apšaukiau. Jis, be abejo, muistėsi ir galiausiai ištrūkęs pabėgo.

Žinau, kad tada pasielgiau netinkamai. Neturėjau teisės liesti svetimo vaiko. Bet tuo metu buvau labai susijaudinusi ir nemąsčiau, ką dariau.

Apibarusi sūnaus skriaudiką, puoliau ieškoti mokytojos, o suradusi su ja susipykau. Mokytoja nepripažino savo kaltės. Aiškino, kad ji nieko nematė ir negirdėjo, o mano vaikas neva nesiskundė.

Kadangi sūnaus sveikata prastėjo, nenorėjau gaišti laiko ginčams, o pagrasinusi pasiskųsti išvežiau vaiką į ligoninę. Ten jam radę lengvą smegenų sukrėtimą suteikė pagalbą.

Kitą dieną darbe manęs laukė staigmena. Į mokyklą atvažiavo tyrėja. Pasirodo, neklaužados globėja parašė pareiškimą dėl sunkaus jos sūnaus sužalojimo ir man iškelė baudžiamąją bylą dėl mažamečio sumušimo. Ji kaltino, kad aš sumušiau jos vaiką, pargrioviau ant žemes, spardžiau, smaugiau ir įplėšiau ausį. Pridėjo subrozdinto kaklo, ausies ir sumuštų sėdmenų ir kojų nuotrauką.

Tuo metu net pasidarė juokinga. Žinojau, ką padariau ir ko ne. Klasėje buvo vaikų, kurie galėjo paliudyti, kad nemeluoju ir tikėjausi, kad tyrėja viską gerai ištirs.

Kokia gi aš buvau naivi... Vietoje 3 vaikų, kurie buvo klasėje ir matė įvykį, parodymus davė 6 vaikai. Iš tų  3 vaikų, kurie tikrai buvo klasėje, tik du pasakė teisybę, o vienas sumelavo lygiai taip pat, kaip ir kiti nematę konflikto vaikai. Kad aš smaugiau, spardžiau ir purčiau. Mano sūnaus parodymų niekas nesiklausė.

Sėdėjau teisme, klausiau vienodus kaip eilėraštukus išmoktus vaikų žodžius (matyt, mokytoja išmokė visus vienodai kalbėti, gelbėdama savo kailį) ir negalėjau patikėti, kad tai iš tiesų vyksta. Kad esu kaltinama nebūtais dalykais.

Ypač stebėjausi vaikų tėveliais, kurie atvežė savo vaikus į teismą, prieš tai nepasidomėję, ar jų vaikai nemeluoja. Ir visi tie tėvai mane labai gerai pažinojo! Anksčiau buvau jų akimis supermokytoja, kuria jie džiaugėsi ir didžiavosi! Pažinojo ir leido vaikams meluoti!

Norėdama apginti savo garbę, pareikalavau padaryti nuskriaustam berniukui psichologinę ekspertizę.  Berniuko globėja kategoriškai atsisakė tai padaryti. Matyt, bijojo, kad berniukas prisipažins, kad tai ji pati jį sumušė ir sumušimus pateikė kaip mano jam padarytus sužalojimus. 

Beje, aš nespėlioju. Aš žinau, kad ji jį sumušė. Dar dirbdama to berniuko auklėtoja sužinojau, kad jis yra mušamas. 

Kas keisčiausia, teismas pritarė globėjos norui netirti berniuko, o pasiūlė mums susitaikyti gražiuoju. Iki šiol taip ir nesupratau, kodėl teismas pritarė jos nenorui ištirti berniuką. Taip išeina, apkaltinti žmogų galima, o atsakyti už melagingus kaltinimus – ne?

Iš pradžių gražiuoju susitaikyti nesutikau. Rūpėjo surasti teisybę. Tačiau mano advokatas patarė susitaikyti, nes teisybės reikia ieškoti kur nors kitur, bet tik ne teisme. Geras patarimas, ar ne? Galiausiai sutikau susitaikyti, nes jau neturėjau sveikatos tąsytis po teismus.  Atlyginau globėjai padarytą skriaudą sumokėjusi nemažą sumą ir baudžiamąją bylą nutraukė. 

Nusivylusi dėl šios istorijos savo noru išėjau iš darbo. Negalėjau daugiau aukoti visų savo jėgų, gerumo  ir šilumos svetimiems vaikams ir jų tėvams, kurie, vos tik man paslydus, prisidėjo prie nesąžiningo apkaltinimo. Taip pat negalėjau žiūrėti ir į kolegų mokytojų akis. Nes jie irgi, neįsigilinę į tiesą, paskubėjo mane pasmerkti.

Be abejo, nujaučiu, kodėl. Buvau mokyklos pažiba. Pati iš pačiausių. Mane mylėjo ir vaikai, ir tėvai. Tokių kolegos nemėgsta. Iš viso žmonės nemėgsta išsišokėlių ir geriau už save dirbančių. Ir kai tokie netyčia padaro klaidą, tiesiog miršta iš malonumo, stebėdami jų kritimą į duobę.

Kam papasakojau šią istoriją? Tam, kad pasiteisinčiau? Anaiptol. Žinau, kad pasielgiau nederamai. Pasidalinau tam, kad pasakyčiau – užklupus bėdai, nesitikėkite, kad rasite teisme teisybę. Ir tuo labiau nesitikėkite, kad žmonės, kuriems jūs kažkada atidavėt širdį, jus užjaus, padės ir atleis. Atvirkščiai, jie prisidės prie jūsų žlugimo.

Yra toks geras posakis: nedaryk gero – nesulauksi blogo. Aš šią tiesą gerai išmokau ir daugiau niekam gero nedarau.  Ir jūs nepatikėsite – man pasidarė daug paprasčiau gyventi.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.