O va štai aš geidauju su jumis pasidalinti šiam metų laikui tinkančia šviesia ir viltingai nuteikiančia istorija, kaip vieną dieną man bloga korta krito ir buvo man vienoje sudėtingoje situacijoje pagelbėta. Ir ne bet kas pagelbėjo, o policijos pareigūnas, kuris visai neprivalėjo to daryti. Bet vis tiek nenumojo sau ranka, taip patvirtindamas, kad turi angelo sargo pašaukimą – tarnauti ir padėti žmonėms.
O ši istorija prasidėjo gan banaliai – vykau iš Vilniaus į Palangą. Tiktai mano maršrutas driekėsi ne pačiu tiesiausiu ir greičiausiu keliu, o aplinkui – per Birštoną, kuris mane visuomet traukia it lepeškojį meškiną medaus statinė.
Tai štai, nupypinu aš iš Vilniaus iki Birštono kurorto ir ten praleidžiu sau turiningai dieną, o vakarop, prieš išvykdamas iš to puikaus miestelio, nutariau dar apsukti savotišką garbės ratą aplink gražiausias viešąsias erdves. Apsukęs jį, jau beišvykdamas netikėtai aptikau, jog viena mano automobilio padanga šniokščia it koks Niagaros krioklys.
Nedelsdamas stvėriau iš savo automobilio bagažinės atsarginį ratą ir įrankius visus, galvodamas, kad dabar jau keisiu tą pradurtą ratą, kai netikėtai aptikau, jog mano automobilio kėliklis, nors ir naujas, nors ir vokiškas, bet vis tiek neveikia. Ėmiau galvą aš kraipyti nerimastingai ir svarstyti, iš kur man gauti tą nelemtą automobilinį kėliklį ir kaip su atsarginiu ratu nusigauti vakare nuo Birštono lig pačios Palangos.
Ir tuo metu išvydau prie Birštono policijos komisariato taku sau smagiai žingsniuojantį uniformuotą policijos pareigūną. Man žaibiškai galvoje toptelėjo mintis, kad jo derėtų man paprašyti patalkinti ir tai sumanęs aš paverčiau mintį kūnu.
Jis į viską pažiūrėjo labai jau geranoriškai, čia pat pasiūlė visą reikiamą pagalbą, prieš tai parodęs maloniai, per kur galima privažiuoti prie Birštono policijos komisariato tarnybinių garažų. Ir vos man atidūrus ten, pareigūnas iš karto iš savo nuosavo automobilio išsitraukė automobilinį kėliklį ir juo kilstelėjo mano automobilį.
Kadangi dėl skaudančių rankos raumenų aš pilna jėga negalėjau atsukti visų rato varžtų, tai tas geranoriškas pareigūnas ir čia man pasišovė mielai patalkinti. Padėjo ir nuimti tą ratą, ir uždėti atsarginį. Ir taip mano automobilis buvo apautas. Nors ir laikinu apavu, bet vis tiek jau aš galėjau judėti pirmyn. Bet pareigūnas ir aš vis dar dvejojome, ar man pavyks, nors ir su puikios kokybės atsarginiu ratu, laimingai nusigauti iki Palangos.
Tada pareigūnas ir vėl man padėjo, mat pačiame Birštone ratų remonto niekas neatlieka. Jis mane nukreipė į artimiausius Prienus, kur viena ratų remonto dirbtuvė įkurta prie pat remontininko namų. Ir dar tas pareigūnas, padvejojęs, ar tasai šeimininkas imsis darbo po darbo valandų, pasiūlė pastarajam pasakyti, kad Birštono policija mane nukreipė pas jį.
Ir išties – man nuvykus iki tų pareigūno nurodytų dirbtuvių ir ištarus tą policijos burtažodį, tas dėčkus ėmėsi nedelsdamas darbų. Man, aišku, teko papurtyti už tai jam nemenkų pinigų, lyg auksinei antilopei iš indų pasakos, bet galiausiai tas ratas buvo sutaisytas ir užmautas ten, kur jam ir dera būti. O aš toliau galėjau tęsti savąją kelionę Baltijos pakrantės link.
Bet pakeliui nejučiomis ne vieną ir ne du kartus mintyse dėkojau tam policininkui. Nes jei ne jis, tai, ko gero, aš būčiau važiavęs su atsarginiu ratu, o tą ketvirtadienio naktį lyg tyčia oro sąlygos pasitaikė tokios, kad net blogas šeimininkas iš savų namų negintų šuns lauk.
Tikrai labai žemai lenkiu aš galvą prieš tą pareigūną, kurio net vardo nepaklausiau, bet užtat įsidėmėjau, kad jisai vairuoja nuosavą baltos spalvos „Volkswagen Passat“. Labai noriu, kad geri policininkai ir dar geresni jų darbai būtų pastebėti visuomet ir, aišku, įvertinti – bent jau nuoširdžia padėka!
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
