Susipažinome su vyru. Įsimylėjau, atrodė, tobulesnio vyro su žibintu nerastum. Pastojau nuo jo. Ir jau kai laukiausi, pamačiau, kad mėgsta išgerti. O išgėręs tapdavo nebe toks tobulas: jeigu koks žodis ar veiksmas jo netenkino, tai ir rankas pakilnodavo.
Kai kovo 8-tą norėjo trenkti man per veidą, aš prisidengiau ranka. Liko mėlynė, tai užsiregistravau pas ekspertus medikus, kad užfiksuotų tą mėlynę, bet į policiją nesikreipiau.
Parėjau namo, vakare parodžiau prie progos tą popieriuką ir perspėjau, kad jeigu dar kartą taip pasielgs, kreipsiuosi į policiją. Nusivaipė ir pasakė, kad jis pats man ją iškvies, jeigu aš taip pasielgsiu. Jo žodžiais tariant: „Kad į psichuškę palydėtų.“
Kito karto ilgai nereikėjo laukti. Iškviečiau policiją. Aišku, jis bandė visą kaltę suversti man. Atseit, aš pati kalta, jį provokuoju. Policininkai tepasakė, kad namai tvarkingi, nepanašūs į asocialių šeimų namus, o kiekvieno šeimyninio barnio jie nesužiūrės. Ir išvažiavo.
Kitą kartą vėl kviečiau policiją. Tada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėl buvau pas medikus. Apžiūrėjo mano apdaužytas vietas, vėl išrašė popieriuką.
Turėjau valstybės finansuojamą advokatą. O vyras nusisamdė privatų advokatą. Tada supratau, kad tik advokatų sumanumo dėka bylos pralaimimos arba laimimos... Elgdamasi sąžiningai ir tikėdama policijos pagalba bei prokuratūros šventumu nieko nepasieksi. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
Sykį vyras smurtavo prieš mūsų sūnų. Vėl buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį prokuratūra nutraukė, remdamasi tuo, kad vyro ir jo liudytojo – kaimyno – parodymai sutapo. O gi jis su kaimynais net nebendrauja, tik pasisveikina. Atseit, čia aš neatsimenu, su kokia striuke buvo vaikas. Nors kai nuvežiau suplėšytą vaiko striukę tyrėjams, tai pasakiau, kad ja vaikas vilkėjo tą dieną, kai tėvas jį už kupros pastvėręs nešė.
Vėliau mes su sūnumi palikome vyro namus. Dabar jau antri metai, kai gyvename atskirai. Tėvui nustatyta bendravimo su vaiku tvarka. O jis vis rašinėja prašymus Vaiko teisėms, kad šie gelbėtų jo vaiką. Atseit, motina žaloja sūnaus psichiką.
Ir vaiko teisių specialistai tuo šventai tiki – jau buvau iškviesta į pokalbį. Jame mane supažindino su vyro pareiškimu, kuriame jis teigia, kad vaiko elgesys analogiškas manajam. Tėvo žodžiais tariant, puldavau jį vaikui matant, todėl dabar vaikas irgi jį puola.
Įtariu, jog jis nori prisiteisti vaiko globą. Dėl to ir pasiuntė sūnų, aišku, su teismo pagalba, teismo psichiatro ekspertizei. Ji paskirta spalio mėnesį.
Advokatai gūžčioja pečiais: dar nėra taip buvę, kad dėl bendravimo tvarkos skirtų ekspertizę. O ir vaiko teisių specialistė keletą kartų užsiminė, kad po ekspertizės bus galima kelti klausimą, su kuo tas vaikas turi gyventi. Nors sūnui jau septyneri, taigi jis pats turi nuomonę šiuo klausimu.
Beje, nėra nei medikų, nei teisėsaugos patvirtinimo, kad aš vyrą puoliau. Nepuoliau, kad ir kaip jis to norėjo – laiku išėjau iš namų.
Šitaip vyras mane šmeižia tam, kad likčiau dar labiau pažeminta. O vaiko gyvenamą vietą irgi siekia pakeisti tik tam, kad mane kuo labiau nuskriaustų. Juk kas skaudžiausia moteriai ir motinai? Bandyti paveikti ją per vaiką. To jis ir siekia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
