Aš pripažįstu savo problemą, pažįstu ją kaip penkis pirštus. Vos pajutusi pirmuosius artėjančios būsenos požymius, mikliai perspėju vyrą: būk kantrus, prašau. Kai žiūri į mane, prisimink: tai, kas burnoja ir taškosi įniršiu, o paskui puola į giliausią depresiją ir rauda susigūžusi ant lovos, ne aš. Tai jo didenybė PMS (priešmenstruacinis sindromas – Red.). Kai jis pasibaigs, mes drauge iš manęs tokios pasijuoksime.
Kas to nejuto taip aštriai ir rimtai, dabar gal ir kvatojasi iš širdies. Manau, bus daug sakančių, kad ieškau problemų tuščioje vietoje. Tik jums netenka dešimt dienų per mėnesį kankintis ir žinoti, kad kankini kitus.
Pirmuosius simptomus pajutau vos dvidešimties ir per tą laiką būsena tik sustiprėjo. Kreipiausi į daugybę skirtingų ginekologų, tačiau padėti negalėjo nė vienas. Išrašė kontraceptinių tablečių, nakvišų aliejaus, sudarė dietą, dienos režimą, nurodė pratimus. Nepadėjo...
Buvo viena gydytoja, kuri pasiūlė gerti antidepresantus. Šito atsisakiau. Tuo metu man kaip tik buvo žiaurus PMS, tad pamaniau – tik antidepresantų mano sumautame gyvenime ir trūksta.
Kiti šventai žadėjo, kad po gimdymų PMS susilpnės. Nė velnio nesusilpnėjo. Kaip siautė, taip ir toliau siaučia, išplėšdamas iš gyvenimo vidutiniškai septynias dienas per mėnesį.
Aš išmokau su juo kiek įmanoma sugyventi. Išmokau net iš to šaipytis. Verkiu, kai rodo kvailas reklamas, ir galėčiau kas pusvalandį suryti po keptą jautį? Ai, čia tik PMS hormonai šėlsta.
Nenoriu mylėtis, purto vien nuo minties apie prisilietimus? Nieko baisaus, su vyru paskui atsigriebsime.
Užplūsta nekontroliuojamo pykčio banga, rodos, turėtum galimybę, išžudytum visus ir viską? Et, toks šventas įniršis tikrai praverstų, jei staiga karas... O paskui ta proga, įsitaisiusi ant nudobtų priešų krūvos, galėčiau ir tortą sukirsti. Visas sutilptų.
Blogiausia ne svyruojanti nuotaika, kada pyktį keičia verksmingumas ir juoda gili lyg praraja melancholija, o energijos stygius. Va, tik laksčiusi po namus lyg viesulas, galinti daryti dešimt darbų tuo pačiu metu, staiga pasijuntu išsekusi. Lyg kas būtų ištraukęs iš nugaros maitinimo laidą. Pasidaro sunku susikoncentruoti, apima mieguistumas. Jei galėčiau, miegočiau ištisą parą.
Mane tai erzina. Man patinka dirbti, o visus rimtus darbus tuo metu galiu pamiršti. Vis tiek nieko doro nenuveiksiu, o jei bandysiu, būtinai privelsiu klaidų. Produktyvumas sumažėja iki amorfinės būsenos, kada tik sėdi kėdėje ir iš visų jėgų bandai neužmigti. Nepadeda nei kava, nei kontrastinis dušas rytais, nei anksčiau gultis vakare.
Įniršį ir dirglumą dar galiu kontroliuoti gerdama pas terapeutę išsiverktus raminamuosius, o su tuo energijos stygiumi nesusitvarkau.
Jei kas nors pasakytų, kad hormonai ir jų poveikis niekai, o PMS tik moteriška isterija, prisiminkite insuliną. Tai irgi nekaltas hormonas, kurio injekcija sveiką žmogų gali lengvai nuvaryti į kapus. Nedidukė dozė, staigus cukraus kiekio kritimas ir tu jau kalbiesi su šventuoju Petru, karštligiškai bandai prisiminti per gyvenimėlį padarytas nuodėmes. Tad nenuvertinkite hormonų.
Yra ir šviesioji reikalo pusė. Tai mano vyras. Nuostabus ir kantrus žmogus, kuris sugeba mane tokią ištverti ir priimti. Mes abu skaitėme L.R.Stivensoną, tad juokais hormonų šėlsmą vadiname ponu Haidu. O pašėlusi aš tampu labai panaši į pamišusį neaiškių chemikalų privartojusį daktarėlį.
Stengiuosi tuo metu nelįsti iš namų, jei tik yra tokia galimybė. Juk koks nors nenumatytas konfliktas tikrai garantuotas. Galiu pasiusti parduotuvėje, kavinėje ar apskritai bet kur. Kabinėjuosi prie artimųjų, ieškau priežasties išsirėkti, o jos neradusi pykstu dar labiau.
Beveik laukiu palaimingo laiko, kada mano organizmas nustos kepti kiaušialąstes ir aš pagaliau pailsėsiu nuo savęs. Nuo moters, su kuria ilgiau kaip dešimt dienų per mėnesį tikrai negalėčiau gyventi.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
