Ši mintis kilo senokai – kai prieš kelerius metus savaitę praleidome Stambule. Buvome sužavėti Stambulo grožio, istorinio palikimo bei gyventojų.
Taigi, šias atostogas skyrėme Turkijai. Pasiruošimas kelionei truko apie keturis mėnesius. Kruopščiai susidėliojome maršrutą, į kurį įtraukėme visas, mūsų manymu, būtinas aplankyti vietas. Kadangi atostogų turėjome beveik mėnesį, Turkijai skyrėme 24 dienas.
Išaušo ilgai laukta pirmoji atostogų diena ir mes, susipakavę visą būtiną mantą į automobilį, pajudame į išsvajotą šalį. Po pusantros dienos pasiekiame pirmąjį Turkijos miestą bei vieną iš buvusių Turkijos sostinių – Edirnę. Įspūdis nenupasakojamas. Miestas palyginti nedidelis, tačiau labai jaukus, atmosfera puiki, žmonės nuostabūs.
Išnarstom visą Edirnės senamiestį, pailsim, pamedituojam mečetėse ir, jau sutemus (Turkijoje temsta gana anksti), nusprendžiame leistis į kelionę ir naktį pravažiuoti Stambulą. Šio miesto aplinkkelis, tiesa, praktiškai kertantis miestą, tęsiasi apie 64 kilometrus, o automobilių srautai nepertraukiami.
Nakvynė degalinėje apkarto
Kaip tarėm, taip ir padarėm. Apie antrą valandą nakties, smarkiai pavargę, bet pravažiavę Stambulą, nusprendėme stoti degalinės poilsio aikštelėje ir šiek tiek nusnausti ir... tik spėjome įsitaisyti ir įkristi į pirmą miego fazę, išgirdome, kad atplėšiamos mūsų automobilio durelės ir griebiama, kas pasitaiko po ranka – kuprinės. Dar spėjame iššokti iš automobilio, tačiau vagis (tamsiai apsirengęs, su kapišonu) įšoka į tamsų automobilį ir dideliu greičiu išsuka į greitkelį.
Panika, baimė, nusivylimas... Toks jausmas, kad kelionė baigiasi net neprasidėjusi. Bėgam į degalinę, prašom kuo greičiau kviesti policiją.
Nors gili naktis, bet gyvenimas verda. Mus tuoj pat apsupa žmonės, tuoj pat prisistato policija, tuoj pat atsiranda dvi merginos, siūlančios pavertėjauti (dauguma turkų nekalba angliškai). Policija iškviečia kriminalistus.
Mums atidaroma degalinėje esanti greito maisto užkandinė ir šis būrys žmonių, sugužėjęs į ją, bando mus paguosti ir kaip galėdami padėti. Arbatinės savininkas vaišina arbata.
Atsigavę po pirmo streso, bandome suvokti, ko netekome ir... dar didesnis stresas – netekome abiejų pasų, vieno iš mūsų vairuotojo pažymėjimo ir kreditinių kortelių, grynųjų pinigų, fotoaparatų, kameros ir vieno iš mūsų telefono. Pirma mintis – mūsų kelionė baigėsi, antra mintis – kaip grįžti namo ir taip toliau. Mintys, viena geresnė už kitą, atakavo ir toliau.
Mus supantys žmonės visokiais būdais stengėsi mums padėti. Čia pat, padedant vertėjoms turkaitėms, buvo surašytas išsamus dokumentas o jį pasirašę policijos pareigūnai bei kriminalistai nurodė savo licencijų numerius bei užrašė telefonus. Nuo mūsų automobilio buvo paimti pirštų antspaudai.
Išaušo rytas, visi, linkėdami mums kuo geriausios sėkmės bei apgailestaudami dėl to, kas atsitiko, išsiskirstė. Mes likome vieni.
Ankaroje – netikėtai nuoširdi pagalba
Kitas mūsų suplanuotas sustojimas buvo Ankara. Dabar tai tapo ne tik suplanuota, bet ir neišvengiama. Girdėjome daug atsiliepimų apie žmonių vargus konsulatuose, todėl nusiteikėme kantriai ir mintyse jau dėliojome naują kelionės planą, jau atsargiai užsimindami apie tai, kad į Turkiją teks grįžti dar kartą.
Karšta popietė, mes atvykstame į konsulatą. Pasakojame savo istoriją, parodome išsamiai pareigūnų surašytą dokumentą, laukiame. Mums pasako, kad konsulė galvoja, kaip geriau išspręsti mūsų problemas.
Ir štai pasirodo pati konsulė. Jaunutė, simpatiška ir labai maloni moteris, kuri su mumis bendrauja labai jaukiai ir labai įsiklausydama į mūsų žodžius. Kantriai mus išklausiusi ir išsiaiškinusi, kad mes, jei tik įmanoma, pasiruošę tęsti kelionę, konsulė išeina pasakiusi, kad pabandys rasti geriausią sprendimą.
Ir, praėjus valandai, mes jau turime laikinus dokumentus, konsulato pažymą, kad esame Lietuvos piliečiai bei kelis atšviestus egzempliorius turkų policijos pažymų apie įvykį. Tokio operatyvumo ir supratimo net negalėjome tikėtis! Manėme, kad dokumentų teks laukti mažiausiai kelias dienas.
Kai nuoširdžiai padėkojome konsulei Dovilei Elvan, ji tik šyptelėjo ir pasakė, kad nėra už ką dėkoti, tai jos darbas. Ir dar pridūrė, kad turi mūsų telefono numerį (vienas telefonas mums dar liko) ir su mumis susisieks, jei ką nors sužinos ar dėl kitos priežasties. Dar kartą padėkojome ir jau visai laimingi leidomės į suplanuotą kelionę.
Įvykiai – kaip kine
Toliau viskas vyko kaip kine. Mes keliavome, džiaugėmės gamta, istoriniu ir kultūriniu palikimu, žmonių gerumu ir... po geros savaitės sulaukėme skambučio iš konsulės. Ji mums praneša žinią, kad mūsų kuprinė (viena) ir pasai tikrai atsirado, bet, atrodo, yra ir daugiau daiktų.
Mes apstulbę – ar gali taip būti??? Po kelių dienų mus vėl pasiekia konsulės skambutis, ji praneša, kad daiktus, išmestus greitkelyje, rado kelininkai ir atidavė savo viršininkams, o šie, pamatę, kad kuprinėje yra Lietuvos piliečių pasai susisiekė su konsulatu.
Kelininkai iškėlė sąlygą – daiktus įteikti mums į rankas. Mes buvome gerokai nutolę nuo Ankaros ir kelionė pirmyn-atgal tikrai neįėjo į mūsų planą. Čia ir vėl mums pagelbėjo konsulė. Ji tarėsi su mūsų daiktus radusiais žmonėmis dėl susitikimo, derino abiems šalims tinkamą laiką. Tai tikrai neįeina į konsulės pareigas, bet ji tai darė, ir dėl to labai gera.
Konsulės organizuotame susitikime su kelininkų vadovais mes vėl likome maloniai nustebinti. Atgavome visus savo daiktus – dokumentus, fotoaparatus ir kamerą, telefoną, abi kuprines ir kitas smulkmenas. Trūko tik grynųjų, bet jų ir nebuvo labai daug.
Mūsų atostogos buvo puikios, šis nemalonus nutikimas tik dar labiau sustiprino pasitikėjimą žmonėmis ir tikėjimą, kad gerų žmonių yra daug daugiau, nei blogų. Tikrai dar kartą važiuosime į Turkiją, nes ta šalis – tai muziejus po atviru dangumi.
Nuoširdžiai dėkojame Lietuvos konsulei Turkijoje Dovilei Elvan.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
