Dienos slinko, mokslai, darbas ir vis ta pati rutina. Praėjo metai, baigiau antrą kursą. Planavau važiuoti pas tėvus į Daniją – vasarą padirbėti, bet taip ir neišvažiavau. Pagalvojau, prarasiu darbą čia, o po to grįžus teks vėl ieškoti naujo.
Įpusėjo vasara, susikūriau anketą tinklalapyje draugas.lt - norėjau pažiūrėti, kas ten gero. Tikrai neturėjau minčių eiti į kažkokius kvailus pasimatymus.
Jau buvo rugpjūtis, o aš pažinčių tinklalapyje tik šiaip leidau laiką. Pasiūlymų gaudavau įvairių... Baisu pagalvoti, kokių vyrų yra. Tik staiga gavau jo žinutę. Pavadinkime jį Tadu. 31 metų, rudų akių, tamsiaplaukis. Man 20 metų ir niekada neatrašydavau vyrams, kuriems jau yra 30, bet kažkodėl Tadui atrašiau. Bendravome du mėnesius.
Jis mane sužavėjo savo bendravimu. Labai protingas, išsimokslinęs – jis man atrodė tobulas. Kol galų gale pati neištvėriau ir pasiūliau jam susitikti. Kadangi jis buvo labai užimtas žmogus, teko palaukti apie 3 savaitės, kol grįš iš Vilniaus į Klaipėdą.
Atėjo taip ilgai laukta diena – jis grįžo ir mes susitikome kavinukėje. Nesigailėjau nei kiek, kad susitikome – jis atrodė tikrai tobulas! Labai mandagus. Kalbėjomės apie viską, atrodė, kad jį pažįstu jau daug metų. Paskui jis parvežė mane namo ir pabučiavo į skruostą, padėkojo, kad susitikau su juo. Jaučiausi lyg ant sparnų.
Tą dieną jis man nieko daugiau neberašė daugiau. Pagalvojau, ot, durna esu, juk man tik 20 metų, o jam reikia vyresnės. Nusiteikiau, kad aš viską perdėjau. Kitą ryta sulaukiau skambučio: „Kelkis mieloji, turi 15 minučių susiruošti, važiuosime į Palangą.“
Aš taip apsidžiaugiau, kad po kambarį tiesiog bėgiojau. Atvažiavo ir vėl negalėjau nuo jo atplėšti akių. Nuvažiavome į Palangą, nuėjome ant tilto, jis mane apsikabino ir pabučiavo. Jaučiausi tokia laiminga, kokia dar nesu buvusi, tiesiog sustingau. Tik staiga jis atsitraukė ir paklausė: „Ar tau viskas gerai? Tiesiog nesusivaldžiau, jau vakar tave norėjau pabučiuoti, bet neišdrįsau.“
Aš tik pažvelgiau jam į akis ir nieko neatsakiusi jį pabučiavau. Namo tą dieną negrįžau, nors žinojau, kad man kitą dieną į darbą. Tiesiog nenorėjau jo paleisti iš savo glėbio. Paskambinau direktorei, pasakiau, kad apsirgau, tad nebūsiu darbe.
Išsinuomojome kambarį. Negalvokite, tikrai nieko neįvyko tarp mūsų. Tiesiog gulėjome vienas kitą apsikabinę ir visą naktį kalbėjomės.
Kai kitą ryta atsikėlėme, jis pasakė, jog turi sūnų, bet su žmona išsiskyręs jau 3 metai. Nebežinojau net ką atsakyti. Tiesiog apsirengiau ir pasakiau, kad parvežtų mane namo. Namie neradau sau vietos, nežinojau, ką daryti.
Bet viską apgalvojau ir paskambinusi Tadui pasakiau: „Nepyk, mane užvaldė emocijos. Apie sūnų galėjai ir anksčiau pasakyti. Praeities nepakeisi, tiesiog bendraukim kaip bendravę, bet tikiuosi, kad paslapčių daugiau nebeturi.“
„Ne, daugiau jokių paslapčių, labai man patinki, negaliu nustot apie tave galvojęs. Prašau, susitikim dabar“, – atsakė jis.
Susitikom, pasikalbėjom, atrodė, viskas gerai. Taip susitikinėjome mėnuo po mėnesio. Pasiūlė man draugauti ir gyventi kartu. Žinoma, net nesuabejojau – iškart sutikau ir viskas buvo gražu. Jis išvažiuodavo į Vilnių – ten savo įmonę turi – negrįždavo ir savaite, ir dvi.
Taip ir tęsėsi mūsų draugystė pusę metų, kol sužinojau, kad Vilniuje jis taip pat turi kažkokią draugę. Buvau tiesiog pažeminta, nieko nebenorėjau. Norėjau tik pabėgti pati nuo savęs. Susikroviau daiktus ir išvažiavau pas tėvus porai savaičių.
Grįžusi nieko jam nerašiau ir neskambinau. Susiradau butą. Kai vieną dieną aš jį sutikau mieste, jis pribėgo, puolė ant kelių, pradėjo atsiprašinėti, maldavo, kad grįžčiau... Bet aš tiesiog atstūmiau jį ir nuėjau savo reikalais.
Niekada jo neužmiršiu ir nieko taip nemylėsiu, kaip jo. Dabar tikrai bijau vaikinų, bijau vėl būti išduota. Tikiuosi, daug manęs nesmerksite.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
