Visos mergaites svajoja apie vestuves, per kurias apsivilks baltą, ilgą, nuostabaus grožio suknelę. Svajojau ir aš. Bet niekada neverčiau vyro manęs vesti. Jis pats tai nusprendė, man pasipiršo, o aš tik sutikau. Su sužadėtiniu gyvenome 2 metus nesusituokę. Žinoma, buvo visko: dužo lėkštės, skyrėmės, taikėmės, bet nė vienas neišėjo iš namų. Visgi mes buvom pora kaip tvora. Nepastumsi nė vieno. Viską darėm kartu. Ir tai mums labai patiko.
Bet tas popierius santuokos. Hmm... pakišo koją. Susituokus viskas pasikeitė. Mūsų bendravimas, mūsų įsitikinimai. Pradėjom daugiau reikalauti vienas iš kito. Pradėjom atleisti sau negerus savo poelgius. Juk niekur nebepabėgsi taip lengvai. Mano vyras leido sau elgtis bet kaip. Aš kentėjau. Po pusės metų santuokos tai supratau.
Negi aš ketinu visą gyvenimą toleruoti jo kitas moteris? Taip, kitas. Jis po vestuvių pradėjo vaikščioti pas kitas. Įsakinėdavo. O aš buvau jo žmona, todėl turėjau atleisti viską. Nes, pasak jo, tokie yra santykiai.
Nesitikėjau tokio vedybinio gyvenimo. Atrodo, ištekėjau už nepažįstamo vyro. Bet mano požiūris irgi pasikeitė. Prieš vestuves sakiau, kad nelaikysiu vyro. Norės – išeis. O tapusi jo žmona nagais ir dantimis gerbėjas vijau šalin. Kas pasikeitė? Negi tai padarė „kažkoks popierius“?
Tas popierius suteikia žmogui saugumo jausmą, leidžia daryti ką nori. Nes žinai, kad antroji pusė taip lengvai nepabėgs. Tačiau aš paneigiau buvusio vyro įsitikinimus, kad žmona turi atleisti. Susirinkau daiktus ir išėjau. Nebegalėjau pakęsti jo laisvo elgesio.
Susitikom tik teisme, kai skyrė mus. Žinoma, jis be kovos nepasidavė. Lakstė po langais, ieškojo manęs per draugus, net įsibrovė į mano darbovietę. Į teismą jį atvedė policija. Mane bandė perkalbėti. Bet pati pusę metų svarsčiau, gal man visgi pasilikti.
Tačiau nebebuvo prasmės. O dabar esu 2 metus išsiskyrusi. Metus gyvenau viena. Pusę metų iki skyrybų ir pusę metų po jų. Sutikau kitą vyrą. Gyvenam kartu 1,5 metų, lyg ir ramu, viskas gerai. Bet betvarkydama kambarius radau žiedą. Jis nori pirštis. Apie vestuves buvo užsiminęs. Bet aš kategoriškai atsakiau: „Ne.“
Aš daugiau nebenoriu draskytis teisme. Esu nusivylusi santuoka. Ir nemanau, kad šitie santykiai bus pakankamai patvarūs jai. Girdėjau, kad santuoka – tik popieriaus gabalas. Taip sako žmonės, kurie nebuvo susituokę. Dabar, jei man pasako, kad santuoka – popierius, nusijuokiu. Tai daug daugiau negu popierius.
Draugavimas – tu pasirinkai partnerį, su kuriuo tikiesi ateities. Gyvenimas kartu – tu kuri šeimą ir ateitį su tuo žmogumi. Susižadėjimas – pasirenki partnerį visam gyvenimui. Santuoka – tu pasirašai tikrai būti su partneriu visą gyvenimą. Su kiekvienu statusu didėja ir atsakomybė, poreikis aukotis dėl kito. Tai pat ir šeimos pareigos kyla.
Aš nebetikiu santuoka. Nes netikiu, kad rasiu vyrą, kuris tiek aukosi dėl santuokos, kiek pasirengusi aukotis aš.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
