Gyvūnų gelbėtojos drama: „Turbūt gimiau po nelaiminga žvaigžde“

Vienas labai protingas žmogus mano katinus pavadino šiukšliniais. Kodėl? To protingo žmogaus paaiškinimas: „Nes juos visada gali sutikti prie šiukšlių konteinerių. Jie ten ieško maisto. Maitinasi atliekomis, smirdi, baisiai atrodo. Ir išvis – tokius reikia naikinti, nes jie platina ligas.“

Tarp Astos išgelbėtų keturkojų – ir šuo Šansas, kurį Vaidotuose jaunimas kankino ir buvo pakabinęs už kojos ant medžio.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Tarp Astos išgelbėtų keturkojų – ir šuo Šansas, kurį Vaidotuose jaunimas kankino ir buvo pakabinęs už kojos ant medžio.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Gyvūnų globėja A.Mikalonytė-Kurapkienė norėtų padėti ir likimo nuskriaustiems žmonėms.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Gyvūnų globėja A.Mikalonytė-Kurapkienė norėtų padėti ir likimo nuskriaustiems žmonėms.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Asta Mikalonytė Kurapkienė

Apr 24, 2016, 2:48 PM, atnaujinta May 27, 2017, 7:18 PM

O aš gelbsčiu tuos šiukšlinukus. Kodėl??? Kodėl aš myliu šiukšlinius katinus??? Nes aš juos labai gerai suprantu. Aš žiūriu į juos ir matau save. Kaipgi taip?

Iš tėvų namų išėjau labai anksti. Visada žinojau, kad noriu turėti savo. Savo šeimą, savo vaikų, savo namus. Ištekėjau vos sulaukusi aštuoniolikos ir išėjau kurti savo gyvenimo. Deja, viskas buvo ne taip paprasta, kaip įsivaizdavau.

Gyvenimas nesusiklostė, todėl su vyru išsiskyrėme, o aš išėjau kaip stoviu. Negalėjau paimti net šuns, nes likau „bomžiukas“. Išvažiavau į Vilnių, glaudžiausi pas brolį, kuris tuo metu buvo studentas ir nuomojosi kambarį.

Paskui prasidėjo butų keitimo maratonas. Vienur pagyveni – kainą pakelia. Kitur pagyveni – nusprendžia butą parduoti. Mes net nežinojome, kad butas parduotas, o mus, ten gyvenančias šešias merginas, nauji šeimininkai perspėjo, kad reikia išsikraustyti. Mes buvome šokiruotos, apimtos panikos. Išsikraustyti turėjome per savaitę, daugiausia per dvi.

Tada – gyvenimas pas „bobutę“. Aš ir dar viena mergina išsinuomojome kambarį pas šeimininkę. Kaip suprantate, abi gyvenome viename kambaryje, o mokėjome kiekviena kaip už atskirą kambarį.

Vonioje vandens čiaupu naudotis mums nebuvo leista. Čiaupas tiesiog buvo nuimtas. Kaip prausdavomės? Vandenį leisdavomės iš žarnelės, kuri buvo privirinta prie gyvatuko. Kadangi iš ten bėgo verdantis vanduo, vonioje tam reikalui stovėjo statinaitė, kurioje tilpo 4 kibirai vandens. Vakare mes privalėjom tą statinaitę pripilti sklidiną, kad iki ryto vanduo atvėstų. Tada susimaišydavai tą atvėsusį vandenį su verdančiu iš gyvatuko ir galėdavai praustis.

Negana to, su ta mergina kiekvieną šeštadienį tvarkėme šeimininkės namus. Visus, o ne tik savo naudojamas patalpas. Eidavome už ją į parduotuvę, į banką už ją sumokėti, pavyzdžiui, buto mokesčių... Kol neapsikentėme ir pabėgome...

Tada – gyvenimas bute, už kurį mokėjau 1500 litų vien tik nuomos, o alga  tuo metu buvo 800 Lt. Iki šiol nesuvokiu, iš kur  gaudavau tiek pinigų. Aišku, juk visą gyvenimą dirbau per du darbus, bet...

O paskui, prisimenu, atėjo kitas etapas. Tai gyvenimas bendrabutyje, kur su geriančiu kaimynu turėjau bendrą vonią ir tualetą. Atspėkite, ar tas kaimynas per dvejus metus nors vieną kartą išvalė vonią?

Ir štai tuomet iš „SOS gyvūnų“ paėmiau pirmą katytę Kirą, tik su ja atėjo ne tik džiaugsmas, bet ir nauja problema: paaiškėjo, kad neįmanoma išvis išsinuomoti nei pigaus, nei brangaus buto, nes su gyvūnais niekur nepriima. Nebent per pažįstamus... Žodžiu...

Sakysit, kad pati kalta, kvaila? Galbūt, bet ir kvaili žmonės nori gyventi.

Aš nesiskundžiu. Žinau, kad daug žmonių taip gyvena. Aš papasakojau dėl to, kad paaiškinčiau, jog taip gyvendama tikrai nesijaučiu oriai. Aš tikrai nesijaučiu gerai. Dar daugiau – aš jaučiuosi labai blogai. Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip tie katinukai – šiukšlinukai. Be vietos. Jaučiuosi „bomžiukas“. Lygiai taip, kaip tie katinukai prie šiukšlinių. Jaučiuosi niekas.

Manote, kad perdedu? Ne, nė kiek. Man buto šeimininkė visada sako, ką galiu, ko negaliu. O negaliu praktiškai nieko. Net kaimynai visada primena, kad aš tik nuomininkė ir jie mane atidžiai stebės. Ir dėl vieno už bet ką supykusio kaimyno skambučio man gali tekti išsikraustyti. Man bet kada gali liepti išsikraustyti dėl bet kokios priežasties. Niekam neįdomu, kad kartais vėluoja mano alga. Tai ne argumentas nesumokėti šeimininkei už butą. O iš kur tų pinigų tada gauti?

Aš neturiu vaikų, bet laikau kates? O kaip tų vaikų turėti, jei dirbi nuo ryto iki vakaro vien tik tam, kad susimokėtum už stogą virš galvos? Kad nereikėtų miegoti kartu su šiukšliniais katinais po balkonu ar krūmuose.

Matyt, esu gimusi po labai nelaiminga žvaigžde, nes, kad ir kaip stengčiausi, kad ir ką daryčiau, kad ir kur dirbčiau, man visada nesiseka. Pinigų susitaupyti neišeina, nelabai yra iš ko, o jeigu ir susitaupau truputį, tuoj kas nutinka ir turiu visus tuos pinigėlius panaudoti, ir dar pritrūksta.

Gal daugeliui žmonių taip nutinka, aš nežinau, bet man tai nutinka nuolat. Ir kai tu sulauki 40 metų, toks gyvenimas praranda bet kokią prasmę. Nes tu neturi absoliučiai jokio pagrindo po kojomis, tave nuolat vėto ir mėto, tu net nesi tikra, ar po eilinio pamėtymo vis dar įstengsi atsistoti ir eiti toliau.

Taip, aš kalta, kad nestudijavau aukštojoje. Taip, aš kalta, kad su vyru nemokėjau sugyventi. Taip, aš kalta, kad susiradau geriantį draugą, nuo kurio pabėgau. Be jo gyventi pasirodė daug lengviau, pigiau ir paprasčiau.

Taip ir tie katinai – jie kalti, kad gimė po balkonu, po krūmu, niekam nereikalingi, murzini ir apnikti ligų. O kaip jie gali būti kitokie, jei ne šiltuose namuose, ne ant sofutės susirangę miega?

Aš irgi labai dažnai jaučiuosi niekam nereikalinga, taip niekur ir nepritapusi, neįsitvirtinusi. Dažnai nesuprantu, ką veikiu šitam pasaulyje. Kartais apima jausmas, kad mano gandras buvo išsiblaškęs ar stipriai pagiringas ir supainiojo adresus. Mane numetė ne į tą planetą.

Bet kai pamatau tą vargšą šiukšlinį katiną – alkaną, išvarvėjusiomis akimis, nukramtytomis ausimis, sužalotą – tą akimirksnį suprantu: o taip, aš gimiau būtent ten, kur reikia, – juk taip gera padėti!

Matyti, kaip gyvūnui gerėja, kaip jis sveiksta, kaip su malonumu pradeda ėsti, kaip dėkingas trinasi atėjus arčiau, kaip murkia glostomas, kaip gražėja jo kailiukas ir kaip jis iš šiušklinio virsta į prabangų naminį katiną. Tai nerealu. Tai stebuklas.

Ir kaip man gaila, skaudu ir apmaudu, kad tie „labai protingi“ žmonės šito nesupranta.

Aš tikrai nesiskundžiu. Aš kas vakarą meldžiuosi, kad kada nors virsčiau prabangia namine gražia ir išpuoselėta kate. Nes tada, kai jausiuosi stabiliai ant šios žemės, o ne kasdien ant tiksinčios bombos, turėsiu daug daugiau galimybių nei dabar.

Kam jas panaudosiu? Tada galėsiu ne tik dar daugiau beglobių išgelbėti, išgydyti ir paversti išpuoselėtais ir mylimais. Nes tai daryti yra vienas malonumas, man tai vienintelis dar likęs malonumas. O jeigu gyvenčiau nors truputį stabiliau, jei nors truputį mažiau tas gyvenimas mane vėtytų ir mėtytų, juk galėčiau padėti ir žmonėms.

Juk tada galėčiau globoti likimo nuskriaustą vaikutį iš vaikų namų. Juk jie irgi neturi nieko, jų niekas nenuramina naktį pabudusių iš siaubingo sapno, jų niekas nepagaili pargriuvusių, jų niekas nelepina sekmadienį tokiais skaniais pusryčiais, kurie priverčia prabusti vien nuo kvapo. Jų niekas negina.  O aš galėčiau tokį vaikutį ir paguosti, ir apginti, ir pusryčius paruošti, ir labai jį mylėčiau vien už tai, kad jis yra.

Niekas man nežadėjo, kad gyventi bus lengva, bet kad taip sunku, irgi neperspėjo.

Šios mintys jau taip seniai spaudė smegenis, kad nusprendžiau jomis pasidalyti su jumis. Nes man visada sako: susapnavai košmarą – nelaikyk savyje, pasakok kuo daugiau kartų. Papasakosi keletą kartų ir užsimirš.

Tai gal ir manęs šios mintys daugiau nekamuos, kai pasidalysiu su jumis.

Ačiū tiems, kas skaitėte.

Asta Mikalonytė-Kurapkienė yra gyvūnų globėja savanorė. Tarp Astos išgelbėtų keturkojų – ir šuo Šansas, kurį Vaidotuose jaunimas kankino ir buvo pakabinęs už kojos ant medžio.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.