O ir visas gegužės mėnuo tampa tarsi motinų mėnesiu: per mūsų dangiškąją Motiną – Mergelę Mariją, Jėzaus motiną, kai gegužės vakarais gamtoje, namuose ir Lietuvos bažnyčiose kalbama arba giedama Švč. Mergelės Marijos litanija... Ši litanija savo poetiškumu, skaidrumu išsiskiria iš kitų maldų.
Dievo Motinos kultas yra paplitęs visame krikščioniškame pasaulyje, o Motinos diena visur minima ir švenčiama būtent pavasarį, kai atbunda gamta, sužaliuoja ir sužydi gražiausios gėlės, kai sugrįžta paukščiai į savo lizdus, kad paleistų į pasaulį savo vaikus.
Motina, prigimtinės gyvybės teikėja, dėl savo motinystės jau tampa palaiminta. Kai gimusiam kūdikiui ima ryškėti aplinkinio gyvenimo vaizdai, pirmas vaizdas – palinkęs prie lopšio Motinos veidas, jos šypsena, jos akyse atsispindintis rūpestis ir meilė, tampa pirmuoju įspūdžiu, pirmu ryšiu su pasauliu. Motina yra pirmoji jo maitintoja...
Visa tai patyriau ir aš, nes ir mano Motina pirmoji man šypsojosi, ir aš jai pirmajai šypsojausi, verkiau, skundžiausi, krykštavau iš džiaugsmo...
Mano mama, Zosė Jezukevičiūtė-Jakavonienė, buvo Sibiro tremtinė, sovietinių okupantų nutremta į tolimą Tanzibėjaus gyvenvietę Krasnojarsko krašte. Ten ji susipažino su mano tėveliu, partizanu Juozu Jakavoniu, apsivedė, ten gimė mano vyresnioji sesuo Birutė, o aš gimiau jau Lietuvoje, Kasčiūnuose... Grįžusi iš tremties mama su tėveliu nuvažiavo į savo tėviškę Kapiniškių kaime, Varėnos rajone.
Tačiau savo naujai, prieš ištrėmimą pastatyto namo, net pėdsako nepaliko naikintojai, siaučiant pokario sovietinės okupacijos viesului. Tik šalti, apsamanoję akmenys stūksojo gražios sodybos vietoje.
Kokie skausmo kalavijai pervėrė jos širdį (gali suprasti tik tas žmogus, kuris patyrė panašų išgyvenimą), o kartu ir manąją širdelę, nes Mama laukėsi manęs. Mamos vaikystės ir jaunystės istorija yra aprašyta ir mano tėvo Juozo Jakavonio knygoje „Šalia mirties“.
Tėvai prisiglaudė mano tėčio Juozo tėviškėje, Kasčiūnų kaime, ant aukšto Merkio kranto. Buvo jauni, tad ištvėrė ir pusiau badą, ir skurdą, kai tėvelis iš pradžių negalėjo net prisiregistruoti Lietuvoje, o neprisiregistravęs negavo net juodžiausio darbo. Mama sukosi kaip darbšti bitelė namuose, Kasčiūnuose. Rūpinosi, kad mudvi su sese būtume ne tik pavalgiusios, aprengtos, bet vėliau ir išmokslintos.
Tėvelis buvo priverstas ieškoti darbo Baltarusijoje. Vėliau per gerų žmonių malonę galėjo įsidarbinti Druskininkų miškų ūkyje, kur iki pensijos dirbo miško darbininku. Kai pamanau, kad mano tėtis, turintis fenomenalią atmintį, trokštantis mokslo šviesos, buvo uždusintas Dzūkijos miškuose kaip eilinis darbininkas, pasidaro labai skaudu.
Mamos rūpestis, kad šeima būtų soti ir aprengta, kad dukros galėtų mokytis, nustelbė jos prigimtinį norą šviestis. Prieš karą ji svajojo baigti amatų mokyklą. Ji visą gyvenimą mylėjo knygas. Skaitė likusiu nuo darbo metu. Dar ir dabar, sulaukusi (85 metų), tebeskaito. Ją visada domino ir tebedomina, kas darosi Lietuvoje ir pasaulyje. Gal todėl, kad abu tėvai negalėjo mokytis, visomis išgalėmis jie siekė išmokslinti mudvi su seserimi.
Mano šviesuolė Mama aplink namus augino ir tebeaugina daug gėlių, nes turėjo įgimtą grožio pajutimą. Ji viską mokėjo: skanų valgį pagaminti tarsi iš nieko, iš pokario skurdžiaisiais metais beveik negaunamų produktų, gražius drabužėlius pasiūti... O svarbiausia – mama įdiegė gilų religinį jausmą, supratimą, kas yra gera, o kas bloga, kas gražu, o kas nepriimtina.
Ji mus auklėjo savo pavyzdžiu: darbštumu, gėrio ir grožio pajutimu, meile žmonėms, gyvulėliams ir paukščiams. Kad pridurtų skanesnį kąsnelį prie namų ūkio, radusi laisvą valandėlę nuo darbų, vis bėgdavo į mišką grybauti, uogauti. Mamos nuopelnas, kad mūsų šeima visada buvo darni, vaišinga, rūpestinga... O tėvų gyvenimo pavyzdys mums buvo ir yra didžiausias autoritetas.
Tėvų pamokos nenuėjo veltui. Abi su sese baigėme aukštąjį mokslą, abi dažnai lankom tėviškę, džiaugiamės joje išpuoselėtu grožiu ir žinom, kad tai mūsų labai mylimos Mamos darbščiosios rankos, guvus protas ir įgimtas grožio jutimas buvo geriausi mūsų gyvenimo mokytojai. Motinos dienos proga mylima Mamyte siunčiam savo meilę ir pagarbą, linkim sveikatos ir dar daug gražių gyvenimo akimirkų.
1997 m. atstačius buvo Pietų Lietuvos partizanų vadų bunkerį-vadavietę į tėvų namus Kasčiūnų kaime pradėjo važiuoti ekskursijos ir pavieniai žmonės, norėdami pamatyti, kaip atrodydavo Lietuvos partizanų „namai“ po žeme, glaudę tūkstančius jaunų vyrų visos Lietuvos miškuose. Tėvelis nuostabiai vaizdžiai pasakoja apie pokarinius laikus, nes turi fenomenalią atmintį ir pasakotojo talentą.
O Mama širdingai priima visus svečius. Ir šiandien, jau likusi be sveikatos, mama vis tiek triūsia, kiek turėdama jėgų, ir niekur nenori keltis iš Kasčiūnų vienkiemio. Ji yra tikra mano tėvo partizano Juozo Jakavonio – Tigro bendramintė ir bendražygė, puoselėdama skaudžios pokario dzūkų istorijos atminimą, kiekvieną atvykėlį sutikdama su šypsena ir smalsumu: iš kur tas žmogus atvyko, kaip rado kelią į nuošalų, pušynuose skendintį vienkiemį ant aukšto Merkio kranto.
Aš ir sesė Birutė labai džiaugiamės, kad yra dar kur sugrįžti į skaniais pyragais (anksčiau ir namine duona) kvepiančius Tėvų namus, kur pro langus vis žiūri ir visada mūsų laukia mus mylintys ir mūsų labai laukiantys Mama ir Tėtis. Maloningas likimas mus apdovanojo Tėvais, kuriais didžiuojamės ir kuriuos labai mylime.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
