Jau septynerius metus gyvenu kartu su mylimu vyru nesusituokusi. Trumpai tariant, esu sugyventinė. Susipažinome jauni, įsimylėjome ir tuo metu bendras gyvenimas atrodė savaime suprantamas dalykas. Apie formalumus niekada nekalbėjome. Iš pradžių ne tas buvo galvoje, dabar ši tema kažkaip savaime pasidarė tabu. Jis tyli, aš taip pat tyliu. Taip ir vaidinam, kad abu patenkinti.
Prieš draugus ir pažįstamus apsimetu, kad viskas nuostabu. Jei kas paklausia, kada kelsim vestuves, atsakau, kad mums ir taip gerai, o pati po tokių klausimų jau noriu kaukti.
Kai dar viena draugė ar pažįstama pareiškia, kad išteka, pasijaučiu lyg gavusi skuduru per veidą. Rodos, ji va tik susipažino, va, tik pradėjo santykius ir jau žengia prie altoriaus, o aš septynerius metus gyvenu su vyru, kuris tyli kaip partizanas ir vengia šitos temos visais įmanomais būdais.
Mama vienintelė žino mano tikruosius jausmus. Ji stumia mane link paprasto žingsnio, sako, tu pati jam apie tai aptakiai užsimink. Galėčiau ir užsiminti, nebūčiau nei pirma nei paskutinė, kuri pati pasipiršo, bet esu įsitikinusi – tam tikrus žingsnius pirmasis turi žengti būtent vyras. Tik kol kas net užuominos iš jo nesulaukiau.
Iš dalies jį suprantu. Jaučiasi neblogai įsitaisęs. Lyg ir nesupančiotas įsipareigojimais kaip kiti, o šalia yra juo besirūpinanti moteris. Namuose tvarka, grįžusį iš darbo pasitinku su vakariene, apskalbiu, lyginu baltinius, lovoje patenkinu. Labai patogu.
Blogiausia tai, kad nepaisant tylos apie santykių ateitį, jis geras vyras – darbštus, rūpestingas. Nepamiršta nei gimtadienių, nei kitų progų. Kartais ir šiaip mane palepina mielomis romantiškomis smulkmenomis. Rodos, gyvenk ir norėk, nekelk bangų, bet aš vis tiek nesijaučiu saugi.
Pradedu nebesuvokti savo vaidmens mūsų santykiuose. Kas aš jam esu? Moteris, su kuria jis pasirengęs nugyventi visą likusį gyvenimą, ar atsarginis variantas, kol horizonte pasirodys vertesnė už mane? Ir dabar jau labiau linkstu į antrąjį variantą.
Vienas įvykis privertė mane rimtai susimąstyti apie savo statusą. Nesenai jis grįžo išgėręs ir už vairo. Supykau, nes, mano nuomone, nėra nieko kvailiau ir nesaugiau, kaip girtam vairuoti. Aišku, tai vyksta retai, bet juk vyksta! Vienas žingsnis iki skaudžios nelaimės, o jis į tai žiūri pro pirštus.
Sukėliau vėją, nors šiaip vengdavau aiškintis santykius, kai jis vartoja alkoholį. Su girtu ginčytis – savęs negerbti... Jis iš pradžių gynėsi, o paskui staiga pakėlė galvą, pažiūrėjo man į akis ir tėškė: „Ko tu čia kabinėjiesi? Tu man bl... ne žmona!“ Ir apsisukęs nuėjo miegoti, palikęs mane stovėti virtuvėje kaip druskos stulpą.
Buvo skaudu. Jau geriau būtų iškeikęs, pastūmęs, trenkęs... tik ne taip metęs žodžius, kurie labiausiai žeidžia.
Kitą rytą atsikėlęs vėl buvo meilus ir apsimetė, kad nieko neįvyko. Bet tas pareiškimas smigo giliai man į širdį. Kaip sakoma, kas blaivam galvoje, tas girtam ant liežuvio. Vadinasi, viską jis supranta ir sąmoningai neskuba vesti. Vadinasi, taip iš tiesų esu vertinama. Tinkama kartu gyventi, bet ne žmona. Atsarginis variantas.
Jau kelias savaites po šito nesusipratimo, kurį jis tikrai atsimena, bet nekalba, esu prislėgta dar labiau nei anksčiau. Jaučiu, atėjo sprendimų laikas ir tuos sprendimus turėsiu priimti pati, nes jis neketina.
Ir abu variantai man atrodo vienodai blogi – skirtis, paaiškinus priežastį ar drebančiu balsu paklausti – gal įteisinam santykius? Akligatviai abiem kryptimis. Tai ką man daryti? Ką daryti, patarkite...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
