Natūralu, kad ėmiau klausytis, apie ką šneka kiti. Netrukus įsijaučiau į už mūsų stovinčios mamos ir dukros (greičiausiai) pokalbį. Vargšė mama vis bėrė patarimus vaikui, kaip saugotis, neperšalti, nepasitikėti visais iš eilės, gerai valgyti, jei kas – skambinti ir t.t. Iš pokalbio supratau, kad dukra išvyksta dirbti kažkur į užsienį.
Kai jau reikėjo atsisveikinti, aš pamojau draugei, o moteris už manęs pasikūkčiodama apsiverkė ir ilgai nepaleido dukros iš glėbio. Nors ta dukra jau kokių 25 metų, matyt, iškart po studijų, bet vis tiek.
Žinot, man taip graudu pasidarė... Tarsi būčiau stebėjusi išdraskomą šeimą. Iš mamos elgesio akivaizdu, jog ji viena iš tų itin prieraišių mamų, ir vis dėlto štai išleido savo vaiką vieną už jūrų marių... Geresnio gyvenimo ieškoti.
Kad ir ko paklausi – visi turi emigravusių artimųjų... Jei ne pirma, tai bent antra emigracijos priežastis – pinigai. O dar dabar, kai naujas Darbo kodeksas. Laukia nežinia, tarsi kokia praraja.
Kartkartėmis ir aš pasižvalgau po darbo skelbimų užsienyje skiltį... Kai matau, kiek vertas mano (toks pat kaip Lietuvoje) darbas užsienyje, jaučiu neviltį. Kol kas dar laikausi, bet ar neateis laikas, kai ir mane su tokiom pačiom ašarom į oro uostą atlydės mama?
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų spalio 5 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
