10-ties buvau išniekinta patėvio... Tada galvoje viskas perdegė, netekau sąmonės. Maniau, kad išprotėsiu. Užsisklendžiau savyje.
Taip visus tuos metus ir gyvenau su tuo jausmu. Nesuvokiau realaus pasaulio, nugrimzdau į save. Nuo 13-kos gyvenau pas močiutę.
Vidurinę baigiau. Net į aukštąją įstojau. Studijuodama susiradau darbą teatre, platinau bilietus. Nors visada labai norėjau patekti į užkulisius ir pamatyti, kaip gimsta spektakliai.
Deja, bet studijų metais nebepakėliau savo skausmo, išvežė gydytis...
Kai grįžau iš ligoninės, neturėjau nei darbo, nei pajamų – tik savo ligą. Kaip gyventi toliau? Juk visuomenės požiūris į tokius žmones tuomet buvo kitoks.
Bandžiau netgi išeit iš gyvenimo. Tačiau tas poelgis apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis, pakeitė požiūrį į gyvybę. Supratau, kad gyvybė yra pati didžiausia vertybė mūsų Žemėje.
Psichiatrai, gydytojai, psichologai. Esu dėkinga jiems, kad mane išmokė gyventi iš naujo. Kitaip, bet tikrai daug geriau nei nieko.
Dabar kartais padirbėju, kartais pailsiu. Depresija nėra lengvas iššūkis.
Tai buvo pamokos, kurias turėjau išmokt. Gal ir pavėluotai tai supratau. Mokykimės džiaugtis savo gyvenimu, nors tai kartais atrodo neįmanoma.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
