Į parduotuvę penktadienio pavakarę po darbų įžengiau greitos vakarienės. Kartu pasiėmiau ir sūnų. Nutarėm, kad šiandien nei mes, nei mama negamins – pasiimsim kažko paruošto. Sveikos mitybos principų laikomės kone kasdien, tad penktadienį galime šiek tiek ir nukrypti.
Sūnus panoro Kijevo kotletų su salotomis. Deja, paprašę pardavėjos įdėti tris vienetus, turėjome išklausyti ilgą moralą apie savo bedieviškumą. „Tik pamanykite, Didijį penktadienį mėsą ryja ir dar vaiką iš kelio veda“, – iš už prekystalio pabiro piktų žodžių tirada.
Pirmiausiai mane apėmė natūrali gėda, galbūt tikrai kažkuo nusikaltau... Griebęs sūnų už rankos, sumišęs išlėkiau iš parduotuvės. Tik vėliau susivokiau, kad nieko gi blogo nepadariau. Ir niekaip nepajėgiau suprasti, kokią teisę toji moteris turėjo mane apšaukti?
Gerbiu jos norą pasninkauti, bet jei aš to nenoriu daryti? Nejaugi mes gyvename ne demokratiškoje visuomenėje, kur galime pasirinkti, kada ir ką norime daryti? Pasijutau tarsi antausį per veidą gavęs.
Sūnus visą tą laiką klausiamų žvilgsniu spoksojo į mane. „Tėti, nenusimink, gal kitur galėsime nusipirkti tų kotletų“, – paguodė.
Kita vertus, ačiū nepažįstamajai piktajai pardavėjai, pasiėmęs žmoną, šeimą nusivedžiau skanios vakarienės į kavinę. Neneigsiu – su mėsa, bet ten bent jau niekas nepriekaištavo, jog šiandien Didysis penktadienis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
