Mūsų dienos su metais yra linkusios supanašėti – rytais pirmoji nubunda panelė Rutina ir visus už rankos pradeda vesti jau pramintais takais per dieną į vakarą. Man, žinoma, vis dar saldūs ir mieli karštos kavos bučiniai iš pirmojo šiandienos kavos puodelio; ir man taip pat malonūs pasirąžymai dienos popietę ištiesus kojas ir palaimingai žiovaujant primerktomis akimis.
Tačiau stebėdama pro langą vakarinio Vilniaus gatvėmis skubančių automobilių šviesas, stikle atpažįstu ir po truputėlį tuštėjantį savo žvilgsnį. Žvilgsnį, kuriame sielos ir širdies ramuma po truputį, nenumaldomai ir tyliai išskalauja akių gilų mėlį. O nuobodžiai lygaus gyvenimo tempo žingsnelius skaičiuojanti programėlė primena – šiandien liko 999 žingsniai iki dar vieno labai eilinio vakaro labai eiliniame, laimingame gyvenime.
Ir dar tą patį vakarą nusprendžiu kažką keisti.
O dar, jau po daugelio vakarų naršymo internete, pamatau Ją.
Vėliau Ji pamato mane ir mūsų žvilgsnių pastatytu tiltu viena į kitą jau žingsniuoja mūsų sielos. Imu Ją ant rankų, spaudžiu prie savęs jos karštą kūnelį ir staiga suprantu – be jos gyvenimas tik ką tapo nebeįmanomas (vėliau, žinoma, paaiškės, kad gyvenimas su Ja taip pat kartais beveik neįmanomas, bet apie tai vėliau).
Ji – tai mažutėlė labradorė Anna Meshka. Žavi, žaislinio meškučio snukučiu netvirtai į delną baksnojanti kudlė, kurios gyvenimas (kaip ir mano) nuo šiandien bus matuojamas šešiomis kojomis. O dabar iš karto, kol nepamiršau –
– įsigykite šunį, žmonės, na tikrai nuoširdžiai sakau jums. Net ir tie, kurie:
* netikite galėsiantys juo rūpintis – pamatysite, jūsų valia leis įveikti, rodos, didžiausius sunkumus, vos tik delne pajusite plakant (savo!) mažo būsimo draugo širdį ir pažvelgsite į tas riešuto spalvos akeles, perpildytas meilės žmogui;
* nežinote nieko apie šunis – nebijokite, mažasis švelniakailis, nerangiai besiraivantis savo guolyje, tikrai paskatins juo domėtis ir žadins norą pažinti būsimą savo geriausią draugą ir ištikimiausią šeimos narį;
* nenorite keisti nieko savame idealiai sudėliotame gyvenime – tai gal velniop tokį gyvenimą, kurį bijote keisti vien todėl, kad visuotinė nuomonė to nesuprastų? Žmogus turi būti savo likimo ir savo šuns šeimininkas, o ne gyvenimo vedžiojamas šuo. Būkite būtent tokiais žmonėmis.
O aš irgi žmogus, augantis kartu su savo šunimi.
Jauna labradorė nėra lengvas šuo nei fiziškai, nei morališkai – penkių kilogramų juodas auautilerijos sviedinys, džiugesio kvaitulio apimtas ir lakstantis namuose iš pradžių gąsdina, vėliau juoką kelia, o galiausiai ir vėl gąsdina; visur paliekamos balutės ir dygstančių dantukų žymės ant jau Mėnulio paviršių primenančių stilingų “kroksų” spaudžia mažytę ašarą, bet viską užmiršti leidžia glėbyje žaidusios ir užmigusios mažylės tylus šnarpštimas ir lengvi atsidūsėjimai.
Ir žinojimas, kad dabar kažkam esu pats reikalingiausias žmogus pasaulyje.
Nes ekstremaliausios patirtys nublanks prieš popietinio pogulio su gyvu pūkų kamuoliuku pašonėje malonumą, o vienodų dienų karoliai, slystantys tarp pirštų į niekur, sutrūks ir pažirs naujais išgyvenimais, patirtais kartu su savo augintiniu. Nes tik dabar galima patirti vasaros aušros grožį, kuriame brėkštantis rytas miesto sienose tyliai liejasi į širdį sava melodija, ir toji melodija nėra tik ką palikto klubo house ritmai galvoje. Ir būtent dabar tampa aišku, kad milžiniškas ego ir septynmyliais šuoliais lekianti vidinė motyvacija sugeba susitraukti iki žirnio dydžio, vos tik į mane pažvelgia priekaištingai gailios rudos akelės, bandant timptelėti už pavadėlio prisėdusios viduryje gatvės juodosios gražuolės. Ir būtent tai žmogui leidžia (vėl) rasti žmogų savyje. Rūpintis šunimi reiškia ir kovą už jo išgyvenimą, o ar ne kovos slapta trokšta tinguliu bepradedančios žavėtis sielos? Nedidelės, saugios, bet kovos? Kuri baigsis kiek nelengva, bet garantuota pergale? Tuomet kovokite su savimi dėl šuns ir laimėkite. Laimėkite draugą.
O mano juodoji draugė dienas dažniausiai leidžia namie, belaukdama antro skiepo. Neatidėliokite skiepų, tikrai neverta. Tabletės nuo helmintų, skiepai, lašai ir antkakliai nuo parazitų – tai ir karmos taškai jums, ir mylimo šuns bilietas į būsimą visavertį gyvenimą. Nepatingėkite pasidomėti ir apie šunyčių pirmuosius mėnesius, apie jiems tinkamą maistą, žaislus ir nepamirškite apie augančius dantukus, kuriuos teks pajusti visomis kūno dalimis. Pirmuosius savo du mėnesius Anna Meshka savo meilę rodė kąsdama visur – nosį, lūpas, kulną, batą, šaukštą ir net dviratį. Dviratis, beje, buvo didžiausias jos meilės objektas, grandine ir pedalais atlaikęs nesibaigiančias baltų iltinių atakas. O kur dar balsas... Nedrąsūs iš pradžių viauktelėjimai, ilgainiui virto urzgimu ir užtikrintu emancipuotu lojimu, kuriuo kiekvieną ryto žadinama geriausia šuns draugė. Ir net paskatinama lojimu, jei per lėtai maistą į dubenėlį deda. Arba į lovą nespėjant jos įsikelti,švelniakailei užsinorėjus.
Tačiau pasivaikščiojimas po miestą su šuniuku ant rankų yra niekam neprilygstanti kelionė per žmonių šypsenų ir rankų mišką. Nepažįstamų praeivių veidai pradeda šviesti šypsenomis vos išvydus lekuojančią “Mis Labrador 2017”, o norinčių pašnekinti, paglostyti ir pasidžiaugti augintiniu sunku ir atsiginti. Šilko blizgesio kailis ir meilus snukutis tarsi magnetas traukia visus prisiliesti prie tyro gamtos vaiko, nesugadinto ir nesugadinamo veidmainyste ir išpuikimu, o rudi akių karoliukai hipnotizuoja praeivius ir sušildo jų širdis meile visiems gyviems sutvėrimams. Todėl būtinai įsigykite šunį – tai lengviausias būdas pakeisti pasaulį ir padaryti jį geresniu, nedarant beveik nieko.
Ir visada turėkite plastikinių maišelių. Jie irgi dalis pasaulio keitimo programos.
Šiam kartui tiek. Nauji potyriai laukia jau rytoj ir jie tikrai bus aprašyti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
