Po straipsnių apie tai, kiek kainuoja pasikviesti Kalėdų senelį, kokios brangios yra ekskursijos, dovanos mokytojams, limuzinai, sodybos ir begalė kitų dalykų, atskleidžiančių, kokia Lietuvoje yra tuštybių mugė.
Kaip galima nesuprasti, kad Lietuvoje yra šeimų, kurios sunkiau verčiasi, kurios turi po keletą vaikų ir joms tie 20 eurų yra daug?
Aš pati augau šeimoje, kuri neturėjo daug pinigų. Nevažiuodavau į ekskursijas, dažnai praleisdavau klasės šventes, keitimąsi dovanėlėmis todėl, kad tėveliams buvo sunku už tai sumokėti. Tuo metu jiems net 10 litų būdavo aukso vertės.
Dabar skaitau, kad tėvų komitete „elitinės“ mamos reikalauja „sumesti“ po 90 eurų ketvirtokų išleistuvėms, nes nori puošti automobilius, kuriais mažieji augantys „monstrai“ važiuos į sodybą jas švęsti, o ten renginių vedėjas ir muzikantai juos linksmins.
Žinokite, jei aš gyvenčiau Lietuvoje, tai, žinant mano būdą, tikriausiai bandyčiau sukrapštyti tuos eurus, kad tik vaikas nebūtų kitoks, kad nebūtų paniekintas ar pašieptas, nes girdėjau, kad Lietuvoje taip dažnai nutinka.
Aš jau nekalbu apie firminius rūbus, batus ir kita.
Kai man pasakoja draugės apie „elitą“ mokyklose ir tuos, kurie yra už jo ribų, man darosi baisu dėl Lietuvoje augančios kartos. Ir aš džiaugiuosi, kad mano vaikai ten neauga.
Turiu du vaikus – 10 metų sūnų, kuris yra ketvirtokas ir 8 metų antrokę dukrytę. Gyvename Danijoje. Šioje šalyje vaikai mokosi jau dvejus metus.
Norite, pateiksiu sumas, kokios ten renkamos įvairiomis progomis, kad palygintumėte su tuo, kas dedasi Lietuvoje?
1. Vaikų gimtadieniai. Nėra jokių pompastiškų balių ir dovanų. Dovanėlės kaina neperžengia 50 daniškų kronų (apie 6 eurų) ribos.
2. Kalėdos. Dažniausiai visi nuperka po dovanėlę, kurios vertė – 20 daniškų kronų (apie 2,6 euro). Dovanėlės sunumeruojamos, daroma loterija. Ką vaikas išsitraukia, tą ir gauna. Ir visada būna be galo daug džiaugsmo, netgi gavus lipdukus.
3. Ekskursijos. Mano vaikai su klase ar pomokyklinėmis grupėmis keliauja į „Legolendą“, batutų, atrakcionų parkus ir visur kitur, kur tik suplanuoja.
Kaip tik vakar sūnus grįžo iš karuselių parko, esančio už 100 km nuo mokyklos. Spėkite, kiek man tai kainavo. Už kelionę autobusu ir bilietus į atrakcionus sumokėjau 100 kronų (apie 13 eurų). Tiek pat pinigų įdaviau smulkioms išlaidoms. Taigi jo ekskursija man kainavo apie 30 eurų ir tai jau buvo palyginti labai daug.
4. Išleistuvės. Tėvai, vaikai ir mokytojai susirenka sutartoje vietoje su užkandžiais, kavos termosais ir pan. Visi kalbasi, juokiasi, dūksta. Grįžta purvini ir pavargę namo, bet tokie laimingi!
5. Rūbai ir batai. Taip, augančiam sūnui atsiranda poreikis būti „kietu“. Bet tas „kietumas“ pasireiškia tuo, kad pasidaro įmantresnę šukuoseną. Paprastai užsimauna treningus ar šortus, sakydamas: „Mama, aš gi vis tiek grįšiu murzinas, nes kai žaidžiame lauke, visada išsitepame“. Ir niekas nekreipia dėmesio, jei treningai ties keliais būna praplyšę.
Taip, tikriausiai dauguma skaitydami tai gali purkštauti: „Ai, eilinės emigrantės rašliava“. Bet aš džiaugiuosi, kad mano vaikai pastebi grožį paprastuose dalykuose, džiaugiasi gyvendami be spaudimo būti madingu, atrodyti prabangiai, nevertindami tik blizgučių ir pompastikos.
Aš myliu Lietuvą, myliu žmones, bet nesuprantu iš kur pas mus tas noras pasirodyti, kokie mes turtingi, prabangūs, kaip nerealu, kad mūsų pradinukai švenčia išleistuves važiuodami limuzinais.
Ir man gaila, nes auga būtent tokia karta, kuri kuo toliau, tuo labiau nesupras, kas yra nuoširdumas, atjauta, tikėjimas, viltis. Bus likę tik “aš noriu” ir “man reikia”.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
