Ji atsilošė ant mokyklinio suolo ir įdėmiai mane stebėjo. Muzika iš ausinukų skambėjo garsiai. Kažkas apie meilę. Jūrą. Gal laisvę. Ir štai – ji sėdi prieš mane, o aš nežinau, ką atsakyti. Šypteliu: „O Tau dažnai atrodo, kad tave kas nors „kabina“?“
Beje, ne, neflirtuoju. Tik paklausiau, ką ji veiks po pamokų. Ir dar ar nenorėtų išgerti kavos. Nes man vieniša. Ir noriu su kuo nors pasikalbėti.
Paauglių išsiskyrimai
Kaskart, prisiminęs šią sceną, ilgai galvoju, kada žmonės peržengia tą ribą ir įsimyli. Tada prisimenu savo pirmą meilę ir kaip jai pasibaigus vaikiškai blioviau tiesiog raudonu krauju pasruvusiomis ašaromis apsikabinęs pagalvę tamsiomis praėjusių metų vasario naktimis.
Primena melancholišką filmą. Mūsų, paauglių, išsiskyrimai tokie panašūs – nosinės (gerai, kad nors psichologo kabinete jos nemokamos), depresijos dienos ir durų trenksmai tiek namuose, tiek mokyklose, kai išvaro iš pamokos, nes tau jau į viską nusispjauti. Tada tampi menininku ir kuri eilėraščius.
Skausmas yra viskas, ko tau reikia. Bet tada tas supratimas pasikeičia. Su laiku. Tačiau prieš tai dar būna užblokavimas „feisbuke“ ir naktį rašytos paskutinės žinutės su maldavimu sugrįžti, bet jos būna be atsako.
21-ojo amžiaus žmonės skuba. Kasdien bėgu į autobusą (kartais dėl to iš kišenės iškrenta raktai, todėl vakarais vaikštau jų ieškodamas, o neradęs keikiu Landsbergį, prisišliejęs prie lango per ant stiklo padengtus lašus stebiu srautu važiuojančius automobilius ir patekęs į spūstį žinau – niekam nebus įdomu, kad vėluoju.
„Rašyk pasiaiškinimą“, – draugiškai mane pasitinka mūsų mokyklos socialinė darbuotoja.
„Vėluoju, nes kartais taip nutinka“, – suskrebenu baltame lape.
„Nebepasikartos“, – priduriu ir tada galvoju, ką reikės parašyti kitą kartą, kai vėl nuo mano garbanotų plaukų varvės šalto rudens lietaus lašai ir įžengsiu per mokyklos durų slenkstį jau nuaidėjus tam prakeiktam nelaimingam skambučiui.
Pasitikęs tokius rytus, aš negalvoju apie pamokas. Kankina ilgesys. Mane atstūmė. Aš nesu piktas. Tik be galo liūdnas. Ar mane supranta mano šeima? Kodėl mane taip spaudžia mokytis? Juk išgyvenu skaudžias skyrybas, po velnių! Leiskite man gulėti ir kam man tas išsilavinimas išvis reikalingas?
Ariu, mokausi, o nieko neturiu! Net meilės. Kvailas pasaulis. Juk ne apie tai svajojau ir ne tokius žaidimus žaidžiau smėlio dėžėje, kai buvau 5-erių ir su draugais įsivaizdavome savo būsimus suaugusiųjų gyvenimus, turėjome žmonas ir statėme iš smėlio namus (mano buvo geriausi ir visi prašė statyti ir jiems).
Gerai, kad man, apsėdus tokiai tikrai paauglystei, buvo tik 18 metų. Bent namo, automobilių ir vaikų per pusę kapotis ir dalintis nereikėjo (tiesa, apie vaikus – taip pasiseka ne visiems).
Santykių dramos
Bėgu per pertrauką į parduotuvę (taip negalima, nes draudžia mokykla) ir perku traškučių su druska pakelį. Vieną vakarą, srautu judėdamas socialiniame tinkle, perskaitau: „Ar žinai, kad druska veikia tarytum antidepresantai?“.
Tada suprantu, kodėl mano lova ir stalas pilni traškučių ir druskos – ėdu tiesiog be sustojimo. Įsivaizduoju save po 10-ties, o gal ir 20-ties metų. Nuplikęs ir storas vidutinio amžiaus senbernis, knapsantis prieš kompiuterio ekraną ir ne darbo laiku ieškantis atsitiktinių lytinių santykių. Svajonių gyvenimas.
Dabar man 19 metų. Rašau ir meldžiuosi, kad tai neskambėtų kaip tragedija. Tokia ta 21-ojo amžiaus Lietuvoje (ir pasaulyje) vyraujanti meilė – turbūt per šimtą metų tik 2 žmonės čia išties atranda vienas kitą ir neišsiskiria net po mirties.
Kitiems užtenka 5 metų, kad išsiskirtų kiekvienais iš jų. Praktiškai iš teismo lekia tiesiai į metrikacijos biurą. Dar žmonės užsiima vienkartiniais nuotykiais lovose (ir ne visada savose, todėl būna retsykiais nufilmuojami, o po to šantažuojami, ypač – jei tai žinomi, ir ypač – jei politikai).
Palieka vienas kitą – ir kol vienas iš jų verkia, kitas glaustosi naujame glėbyje. Arba tiesiog nusispjauna ir žaidžia „minecraftą“.
„Aš nebegaliu. Viskas, skiriuosi“, – ištarė 18-metė Agnė, kurios tokia gyvenimiška drama kartojasi praktiškai kas parą – ji su vaikinu dažnai pykstasi.
Tas laksto pas draugus (tarp kurių yra ir jo buvusiųjų) ir Agnei aiškina, kad juk „ko tu man neleidi atsipalaiduoti, kartais pabūti vienam“. Bet su draugais ir „buvusiomis“ (o gal ir esamomis?), o ta vis planuoja jųdviejų vestuves ir „fotošopu“ piešia, kaip atrodys jų būsimi vaikai.
Vieną dieną skyrybos nebepasikartojo. Jos tiesiog įvyko. Vaikų nebus.
„Žinai, Jonai, man visada patiko liesti jo paausius. Stovėjau prieš jį gerą valandą ir juos glosčiau. Jis pats tai man nelabai patiko. Bet tas jo žandikaulis. Tie paausiai... Jie nuostabūs“, – gerdama kavą, prisipažįsta man Skirmantė, gera mano draugė, kuriai patikiu savo tamsiausias paslaptis ir tikiuosi, kad pas ją niekada neatvyks kriminalistų būrys, nes oi kiek ji turėtų daug ko papasakoti.
O man kažkaip keistai skamba. Tai gal patiko jis pats, o ne paausiai? Kodėl mes sakome, kad žmonės mums patinka? Ar mums patinka jų kūnai, bet ne jie patys? Gal. Ar meilė protui ir charakteriui siejasi su didesne ir ta tikra meile?
Meilė pirtyje
Kol ieškau atsakymų į šiuos klausimus, bare susimuša du pagyvenę vyriškiai ir vienas jaunas bernas, bandęs užstoti savo simpatiją – barmenę. Tie pagyvenę ją įžeidė. Džentelmenai už tai gavo į snukį. Štai kur tikra meilė.
Geriu daug kavos ir norėčiau pradėti rūkyti, bet prisimenu savo senelį, kuris su cigarete dantyse ragino žūtbūt to nedaryti. Išmintingas patarimas. Sutaupiau nemažai pinigų. Išėjo nusipirkti visą dviratį. Kitus centus išleidau ant kavos. Bent ne ant mergų. Jos tarytum cigaretės – viskas lūpose, o tada – nieko.
18-meti Martynas kaip reikiant jų parūkė. Šventėme pirtyje. Pamenu, kai kritęs į lovą ir visiems sugulus kartu, jis kažką veikė su kita baliaus viešnia.
„Pabandom“, – tokie tylūs šnabždesiai, išsiaiškinom ryte, pasiekė visų tą naktį „miegojusiųjų“ ausis.
Niekas nedrįso jiems trukdyti. Juk meilės nesustabdysi.
Senelis pasakojo istoriją, kaip vieną naktį, švęsdamas mūsų šalies eilinę tradicinę šventę (nepamenu, kokią), ant kalno nusižiūrėjo merginą. Jis nuo jaunystės turėjo problemų su pilvu. Jam skaudėjo. Mergina prie jo priėjo. Jie sėdėjo ir kalbėjosi. Sakė, net skausmas nuslopo. Tada jie bėgo nuo kalno į tamsą. O gal į laisvę ieškodami meilės?
Laikai keičiasi. Meilė lieka. Kad ir kaip ji keičiasi su laiku.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
