Dukrelė trumpam susimąstė, suraukė kaktą ir uždavė klausimą, kuris gali pasirodyti juokingas: „Mamyte, o tai močiutė ne žmogus?“
Man šitas klausimas pasirodė anaiptol ne linksmas. Nuo jo širdį lyg replėmis suspaudė. Paskui prisiminusi susigraudinau iki ašarų, prašniurkščiojau pusę nakties. Mano mama pradinių klasių mokytoja.
Vasarą uždarbiauja
Jau ketvirtus metus vasarojame be močiutės. Kasmet, mama išvažiuoja į Skandinaviją dirbti. Grįžta tik rugpjūčio pabaigoje, pailsi dvi, daugiausia tris dienas ir vėl grįžta į mokyklą.
Kasmet žaidžiam tą patį žaidimą. Aš atkalbinėju mamą važiuoti, siūlausi padėti, mama nesutinka. Ji nori oraus gyvenimo, bet nenori jaustis priklausoma nuo kitų pagalbos. Nežmoniškai liūdna klausytis, kaip mama vardina kur paskirstys juodu darbu per atostogas uždirbtus pinigus.
Grįžta sunykusi, pasenusi keleriais metais, bet džiaugiasi – rudenį ir dalį žiemos bus galima gyventi ramiai. Nereikės skaičiuoti kiekvieno cento. Užteks sumokėti už šildymą, nusipirkti mokymo priemonių, nereiks su nerimu galvoti ką padėti ant šventinio stalo per Kalėdas.
Bus galima sau leisti nusipirkti norimą knygą, kartais ištrūkti į teatrą ar koncertą. Bus galima netaupyti drabužiams ir pėdkelnėms. Bus galima nusipirkti žieminius batus ir padorią šiltą striukę. Bus galima nupirkti anūkei dovanų, palepinti vaisiais ar kitais skanumynais. Bus galima nusivesti anūkę į kiną.
Algos nebeužtenka
Mama mokytojauja jau seniai. Ne kartą sakė šį darbą pasirinkusi dar vaikystėje ir, kiek save pamena, svajojusi dirbti mokytoja. Neapsigaukit, šis darbas tikrai sunkus. Kas dar galėtų tai patvirtinti, jei ne mokytojos duktė?
Gerai pamenu nesibaigiančias sąsiuvinių krūvas, tėvų skambučius, privalomas ekskursijas, renginių organizavimą... Mano mama negailėdama išdalindavo savo dėmesį mokiniams, net man jo tekdavo mažiau.
Žinau, kad ir dabar daug kas liko nepasikeitę. Žinau, kad mamos darbas darosi vis sunkesnis, atsakomybės daugėja, o atlyginimas stovi vietoje. Anksčiau jo užtekdavo maistui, buičiai ir kuklioms pramogoms. Dabar jau nebeužtenka net būtiniausiems dalykams.
Matau, kaip metai iš metų prastėja mamos sveikata. Puikiai suvokiu – ji serga, nes neturi galimybės žmoniškai pailsėti. Jau kelerius metus plėšosi viename darbe, vasarą Skandinavijos ūkininkų laukuose. Tai skaudžiai atsiliepia jos sveikatai.
Esu ir tai sakiusi, bet mama atsitveria kurtumo siena.
Kai dukra naiviai paklausė ar močiutė yra žmogus, net nešyptelėjau. Nesugebėjau net prieš savo vaiką apsimesti, kad klausimas mane prajuokino.
Mama myli savo darbą. Yra dar palyginti jauna moteris, turi poreikių. Ne tik pavalgyti ir apsirengti. Nori gyventi, o ne egzistuoti. Tačiau žmogui graudu sakyti, ką mama veikia vasarą.
Nesuprantu, kodėl norėdama pasijusti žmogumi, ji turi aukoti savo vasaras, o paskui graudžiai pasakotis kad nors porą mėnesių žmoniškai pagyvens?
Dievulėliau, kaip norėčiau paimti už pakarpos kokį valdininką, kokį stoaruodegį seimūną ir metams įmesti į tą pragarą, kuriame gyvena mano mama.
Labai norėčiau pamatyti, kaip jie bandys prašmatniai gyventi už 400 eurų atlyginimą ir jausis oriais žmonėmis. Norėčiau išgirsti, ką jie paskui kalbės apie „prestižinę ir patrauklią“ mokytojo specialybę. Ir ypač norėčiau išgirsti, ką galvos patys pirkę popierių, markerius ir rašiklius iš tų niekingų grašių.
Manau tik po tokio išgyvenimo eksperimento ponams atsivertų akys.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
