Turbut nerasi pasaulyje žmogaus, kuris nė karto gyvenime nebūtų pamelavęs. Esu melavusi ir aš. Tas melas mano akimis budavo nekaltas, neatnešantis kitiems jokių nemalonumų ir grėsmės. Tačiau turtinga senelė, pas kurią dirbau, man įrodė priešingai.
Reikalavimai atrodė absurdiški
Atsimenu, dirbant tuose namuose daugelis iš man pateiktų reikalavimų atrodė tokie absurdiški, kad aš nuolat stengiausi juos visais įmanomais būdais apeiti paslapčia sukčiaudama arba priešgyniaudama. Tada man atrodė kad elgiuosi tinkamai.
Man atrodė nieko baisaus, jei nuvalysiu pieno produktams skirtą puodą rankšluosčiu, skirtu mėsos indams valyti. Juk indai vis tiek būna vienodai švarūs. O senelei tai buvo tikra tragedija.
Jei aš padėdavau prie stalo įrankius, skirtus mėsai valgyti prie pieno produktų ar patiekalų, ji ar jos dukra išmesdavo įrankius į šiukšlių dėžę skaitydama man moralą.
Jetau, galvojau, kokie jie yra naivūs. Aš ištraukdavau tuos įrankius ir išplovus padėdavau prie visų atgal. Vis tiek niekas jų neskaičiavo, nes jų ir taip buvo daug. Ir jie sekantį kartą kuo geriausiai su jais valgydavo.
Pričiupo apgaudinėjant
Dabar suprantu, kad apgaudinėdama senelę elgiausi nesąžiningai. Manimi pasitikėjo, o aš melavau… Bet melo trumpos kojos ir vieną dieną senelė mane pričiupo meluojant.
Liepė atidaryti indaplovę. O ten pieno produktams skirtame skyrelyje buvo sudėti visi indai, tame tarpe ir skirti mėsai. Taupiau savo darbo laiką. Pamačius tai, ji, kaip nebūtų keista, nepuolė rėkti ant manęs, o papasakojo tokią istoriją.
Senelė su savo vyru Berlyne turėjo mezgimo fabriką, kurio gaminiai buvo parduodami visoje Vokietijoje. Taip pat ji turėjo ir keletą parduotuvių. Viena iš jų buvo maisto.
Kartą senelė pastebėjo, kad vienoje iš parduotuvių, prekiaujančių drabužiais, atsirado trūkumas. Pardavėjos nenorėjo prisipažinti dėl vagystės iš parduotuvės. Vietoje tariamai nesąžiningų darbuotojų atleidimo, senelė su vyru nutarė visus apdovanoti – kartą per mėnesį iš parduotuvės padovanoti po kokį rūbą.
Kitą mėnesį trūkumo parduotuvėje jau nebuvo. Tačiau ta apgaudinėjanti ir vagianti pardavėja, neatlaikiusi sąžinės graužaties, po kelių mėnesių savo noru išėjo iš darbo.
Išmokė sąžiningumo
Buvo ir dar vienas atsitikimas mezgimo fabrike. Vienas iš darbuotojų namuose susilaužė koją, tačiau atėjęs į darbą suvaidino, kad įvykis įvyko darbe ir pareikalavo iš šeimininkų, iš mano slaugomos senelės ir jos vyro, didelės kompensacijos.
Senelė su vyru neprieštaravo, nors ir suprato apgavystę, sumokėjo tam darbuotojui visus jam priklausančius pinigus. Po kurio laiko tas darbuotojas taip pat savo noru išėjo iš darbo, nors jokio spaudimo iš šeimininkų nejautė.
Vėliau senelė sužinojo, kad nė vienas iš tų nesąžiningų darbuotojų ateityje nebuvo laimingi. Pardavėja sunkiai susirgo, o tas koją susilaužęs vyras prasigėrė ir tapo vos ne bomžu. O senelės reikalai, atvirkščiai, sparčiai pradėjo gerėti ir jos prarasti pinigai padidėjo vos ne trigubai.
Tai buvo ketvirtoji senelės pamoka man. Būk sąžiningas iki galo, pirmiausiai prieš save ir visada liksi nugalėtojas, nors kartais ir atrodytų kitaip. Ir ji buvo teisi. Senelė nieko neprarado dėl mano nesąžiningo elgesio jos namuose, o aš praradau daug…
Bus dar įdomių faktų iš mano slaugytos senelės gyvenimo. Nepražiopsokite tęsinio!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
