Vyro prisipažinimas
Situacija mano ne iš lengvųjų. Prieš kelias savaites vyras pasakė, kad turi kitą. Tiesiog, grįžo vieną dieną iš kažkur, atsisėdo virtuvėje ir pasakė, lyg būtų nusipirkęs naujus batus.
„Aš įsimylėjau, nepyk“, – kaip šlapiu maišu man vožė per galvą. Net įsitvėriau į kėdę, kad nenuvirsčiau, nes tuo metu sukausi prie viryklės gamindama vakarienę. Juk santuokoje gyvename jau 46 metus... Atrodo, visą gyvenimą esame kartu, nuo pat paauglystės...
Kaip aš galėjau nepykti? Manyje buvo tiek skausmo, širdgėlos, pykčio ir neapykantos, kad viduje sprogdinau iš pykčio rajonus, miestus, šalis ir planetas. Tačiau taip jaučiausi viduje, bet išorėje aš buvau rami.
Mes abu jau esame pensijoje, vaikai užauginti, džiaugiamės anūkais, prižiūrime ir puoselėjame savo sodą, dažnai važiuojame aplankyti kituose miestuose gyvenančių giminių ar jų kapų... Atrodo, dabar tas metas, kai galėtume pagaliau džiaugtis vienas kitu ir mėgautis gyvenimu.
Kažko laukia
Kai buvome jaunesni, vis pakalbėdavome, kas nutiktų, jei vienas kitą liautumėmės mylėję, kas būtų, jei susirastume kitą? Bet tada abu buvome jauni, viskas atrodė kitaip. Dabar jau lagamino per langą neišmesi, ir pati jau jo nebesusikrausi ir taip lengvai nebeišeisi, į kitos glėbį apimta išdidumo nepastumsi. Į miestą su draugėmis užsimiršti nebenueisi...
Todėl kai vyras tėškė man tokią naujieną, nebežinojau, kaip elgtis. Per tiek bendro gyvenimo metų buvau apsvarsčiusi įvairius skyrybų scenarijus, bet tokio vyro ir savo pačios elgesio tokiu gyvenimo monentu visai nesitikėjau.
Nepuoliau maldauti ant kelių, kad nepaliktų, bet leidau suprasti – nenorėjau, kad jis išeitų. Vyras buvo taip pat labai pasimetęs, bet jei jau jis nusprendė apie tai pasakyti man, vadinasi, tai rimta. Tai ne šiaip sau susižavėjimas, ne šiaip sau meilužė. Jis su ta moterimi nori sugyventi likusį savo gyvenimą.
Tik kažko neskuba dar išeiti, kažko vis laukia, gal laukia mano palaiminimo, o gal bijo, kad neištversiu tokio smūgio. Bandėme pasikalbėti, bet jis vis tiek laikosi savo – sutiko moterį, su kuria nori būti.
Paleisti ar kovoti?
O kaip elgtis man? Išlydėti jį pas kitą? Paleisti ir nebesikankinti, nekankinti jo ir jos? O gal kovoti, pabandyti išsaugoti santuoką, kurią tiek metų puoselėjom, matėm ir šilto ir šalto? Naktimis nemiegu, raudu, einu iš proto.
Be to, mane baisumas apima pagalvojus, ką aš, sėdėdama mažame ir atokiame Lietuvos miestelyje, viena veiksiu? Apie kitą vyrą net pagalvoti nenoriu, juo labiau, kad jų mūsų metuose normalių ir nėra.
Emigruoti į užsienį taip pat jau nebe laikas, senjorų darbo paklausa yra nulinė. O ir sveikata nebe tokia, kad galėtum kalnus nuversti.
Viena sodo ir namo neprižiūrėsiu, o ir po skyrybų turbūt jų nebeliktų...
Todėl nežinau, ką daryti, kaip elgtis. Vyras buvo viskas, kas buvo šviesaus ir gražaus mano gyvenime. Mano šeima, mano ramstis, mano džiaugsmas ir paguoda. Vaikai ir anūkai gyvena savo gyvenimą, jų užkrauti savo skausmu ir buvimu tikrai nenoriu ir neketinu. Užtenka jiems seno žmogaus ir per šventes, kartais dar savaitgalius ar atostogas. O ką man daryti su likusiu laiku?
Kaip patartumėte elgtis, jei būtumėte mano batuose?
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų rugpjūčio 21 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
