This site uses cookies to ensure that we deliver you the best user experience. By continuing to browse the site you are agreeing to our use of cookies. For more information please see our COOKIE POLICY.

Vaikų sveikatą patikrinti atvežusi mama netrukus išgirdo baisią žinią apie save pačią

Skaitytoja

 Moteris pasidalino savo istorija apie tai, ką jai teko išgyventi kovojant su baisia liga ir kas jai labiausiai padėjo.
 Moteris pasidalino savo istorija apie tai, ką jai teko išgyventi kovojant su baisia liga ir kas jai labiausiai padėjo.
 Moteris pasidalino savo istorija apie tai, ką jai teko išgyventi kovojant su baisia liga ir kas jai labiausiai padėjo.

Praėjo daugiau nei dveji metai. Gal todėl dabar drąsiau galiu apie tai kalbėti. Viskas šiek tiek pasimiršo, taip nebeskauda. Galiu apie tai kalbėti atvirai su artimaisiais ir draugais.

Retai susimąstome, kad istorijos apie mirtinas ligas yra skirtos ir mums, nes nė vienas nesame garantuotas, kad neteks su tuo susidurti. Tikiuosi, mano baisi istorija jus įkvėps labiau mylėti save ir įkvėps kitaip rūpintis savo artimaisiais. 

Diagnozė: vėžys

Turėjo būti eilinė diena. Visa šeima važiavome profilaktiškai patikrinti vaikų širdelių pas kardiologą. Džiaugėmės, kai gydytoja pranešė, kad viskas gerai, laimingi važiavome namo. Staiga suskambo mano telefonas – tai buvo šeimos gydytoja, kuri nerimastingu balsu paliepė kuo skubiau važiuoti pas ją dėl blogų mano kraujo tyrimų. Tąkart ir prasidėjo istorija, apvertusi gyvenimą aukštyn kojomis.
 
Taigi, pakeliui pas gydytoją galvą slėgė visai kiti rūpesčiai, nes kartu važiuojantys vaikai nevalgę, o mažajai pats laikas miegoti. Pagalbos paprašiau mamos, su ja susitikome pusiaukelėje ir kartu važiavome į polikliniką. 

Sėdėdamos ir laukdamos gydytojos net nenutuokėm, kur mes atvykom, nes pavadinimas „Hematologijos skyrius“ mums nieko nesakė. Sunerimau tik tada, kai perskaičiau siuntimo diagnozę: „leukemija“.

Kadangi mama jau buvo šnektelėjusi su šeimos gydytoja, mane nuramino paaiškindama, jog ji baisiausią diagnozę užrašė tam, kad mane greičiau priimtų ir atmestų visus nuogąstavimus. 

Praėjus valandėlei po kraujo paėmimo vedėja įsivedė mus į atskirą kabinetą ir pasiūlė įsitaisyti patogiai. Iš jos veido mačiau, kad kažkas negerai. Apgailestaudama ji pareiškė, kad man patvirtinta ūminė limfoblastinė leukemija. Nieko nesupratau, ką tai reiškė, bet kad turiu kažkokį vėžį, man buvo aišku. Mama puolė į ašaras. Pagalvojau, o kas dabar bus, kas manęs laukia. Ramindama mamą klausinėjau gydytojos, ką man reikės toliau daryti. Ji paaiškino, kad liga yra ūmi, todėl turiu kuo greičiau vykti į Vilnių, į Santariškes. Vykti turėčiau dabar arba vėliausiai rytoj ryte. 

Šis pareiškimas man buvo dar viena didelė staigmena, nes kelionė ilgesnė nei 300 kilometrų, o namuose manęs laukė 7 metų sūnus ir 4 mėnesių mažylė, kurią pati maitinau. Neturėjau laiko galvoti apie savo diagnozę, nes sukau galvą, kaip greitai mažąją pripratinti prie mišinuko, kaip instruktuoti vyrą ir ką pasakyti sūnui.

Grįžau namo vėlai vakare, paskutinį kartą pamaitinau mažąją, išbučiavau sūnų einantį miegoti ir pasakiau, kad ryt vykstu pasigydyti į Vilnių. Gerai, kad vyresnėlis daug klausimų neuždavinėjo. Turėjau krautis daiktus, tačiau pati nesuvokiau ką krautis, buvau kažkokioje ekstazėje, nesupratau, kas vyksta. 

Į Santariškes mane vežė tėtis, kuris, mano laimei, į diagnozę reagavo nepaprastai ramiai. Vyro reakcijos net nepamenu, mintyse įstrigo tik didelės ir gailestingos, kaip to katino iš „Šreko“ akys. O taip, linksmybės jo tikrai nelaukė.

Pastebėti pavojaus signalai

Dieną, kuri gyvenimą pakeitė negrįžtamai, kraujo tyrimus atlikau ne šiaip sau. Nujaučiau, kad mano kūnui kažkas ne taip.
 
Aš labai prakaituodavau ir slinko plaukai. Atrodytų, visai normalus dalykas, kai esi ketvirtą mėnesį po gimdymo. Nerimo sukėlė ir du kartus sapnuotas klaikų sapnas – važiuoju su tėčiu, jis padaro avariją ir užmuša žmogų. Sapnas nedavė man ramybės. Esu mėgėja į viską gilintis, todėl nenuostabu, kad pasidomėjau, ką sapnas galėtų reikšti.  

Šiurpas mane nusmelkė, nes radau aiškinimą, kad mano gyvybei gresia pavojus. Sunerimau. Papasakojau vyrui, mamai, uošvienei, kuri pasiūlė atkreipti dėmesį kaip miegu, nes miegant gal prispaudžiau širdį ir susapnavau košmarą.

O aš nusprendžiau pasidaryti kraujo tyrimus – galvojau, tikriausiai trūksta kokių vitaminų, jei taip prakaituoju ir slenka plaukai. Pirmą kartą pasidarius bendrus kraujo tyrimus nieko ypatingo nerado. Grįžau pas šeimos gydytoją ir pasiteiravau – ar prakaitavimas ir smarkus plaukų slinkimas negali būti susijęs su hormonais? Gydytoja su mano nuogąstavimais sutiko ir paskyrė dar vieną tyrimą po savaitės, kuris ir parodė ligą.

Dabar žinau – sunku nuspėti, kad tavo kūnui kažkas negerai, tačiau turi klausyti jo, stebėti. 

Savijautą apsunkino aplinkiniai

Nerašysiu apie košmarą, kurį teko iškęsti ligoninėje, labiau noriu pabrėžti dalykus, kuriuos galėtume pakeisti, jei žinotume, kaip turime elgtis. Ligonis kenčia nuo sunkios savo būsenos, o aplinkiniai apsunkina jo savijautą dar labiau.

Sunkiausi buvo draugų ir pažįstamų žvilgsniai. Visi mato, kad su tavimi kažkas negerai – kepurė ar ežiuku kirpti ir išsmukę plaukai. Vien jų žvilgsnis išmušdavo iš vėžių. Buvusi klasiokė, atpažinusi mane, apkabino drebėdama. Pasijutau dar didesnė ligonė. 

Daugelis pažįstamų gatvėje net neatpažindavo, tai ir aš stengdavausi pereiti į kitą gatvės pusę. O jei su manim nesisveikindavo, juos aš taip pat ignoruodavau. Man taip buvo lengviau, nes nepakliūdama į šias nemalonias situacijas, neuždavinėdavau sau tokių klausimų: „Nejaugi aš taip baisiai atrodau?“, „Nejaugi taip pasikeičiau?“. 

Suprantama, pasikeitusi aš tikrai buvau. Iš rafinuotos, visada pasidažiusios žavingos madam su aukštakulniais virtau į sulysusį apipešiota bjaurųjį ančiuką apsmukusiomis kelnėmis. Vaizdas tikrai ne koks, bet ilgainiui pripranti ir surandi išeitį į kiekvieno reakciją.

Didelė dalis pažįstamų nuolatos siųsdavo visokius straipsnius į mano „Facebook“ paskyrą apie Dievą arba tai, kaip įveikti navikus. Be paliovos, net nepaklausdami, kaip aš jaučiuosi, ar man to reikia. Nusprendžiau juos ištrinti visai. Kad nei jiems, nei man nereikėtu kankintis.

Nors visi brukdavo skaityti visokios rašliavos, tačiau visiškai nenorėjau į tai gilintis. Man norėjosi tik gulėti ir nejudėti, nes bijojau, kad nepasidarytų blogiau.
 
Ligoninėje mano darbas buvo gerti nesuskaičiuojamus kiekius tablečių. Gydytojai mokė, kad geriausia – kas valandą gerti skirtingus vaistus, kad būtų kuo mažesnis pašalinis poveikis. O tai reiškia, kad prieš geriant vaistus turiu ko nors užkąsti, kad nekenkčiau skrandžiui. Šis darbas atimdavo tikrai daug mano laiko ir pastangų, todėl visiškai nenorėjau dar gilintis į skaitinius apie ligas. 

Praėjo daugiau nei dveji metai. Gal todėl dabar drąsiau galiu apie tai kalbėti. Viskas šiek tiek pasimiršo, taip nebeskauda. Galiu apie tai kalbėti atvirai su artimaisiais ir draugais. Retai susimąstome, kad istorijos apie mirtinas ligas yra skirtos ir mums, nes nė vienas nesame garantuotas, kad neteks su tuo susidurti. Tikiuosi, mano baisi istorija jus įkvėps labiau mylėti save ir įkvėps kitaip rūpintis savo artimaisiais.   123rf asociatyvioji nuotr.

Labai džiaugiuosi, kad mama buvo tas angelas, kuris visą informaciją perskaitydavo ir man tik papasakodavo išvadas bei patarimus, kaip reikėtų padėti sau.

Tačiau užvis daugiausiai reikalingos informacijos suteikė dirbančios slaugytojos, gydanti daktarė, dietologė, psichologas, internetinis puslapis www.paguoda.lt bei kiti panašaus likimo pacientai.

Gulėdama ligoninėje daug skaičiau, piešiau, klausiausi muzikos, spręsdavau kryžiažodžius – taip greičiau prabėgdavo laikas negalvojant, kad esi prijungtas prie aparatų su chemija. Stengdavausi kuo mažiau pasinerti į slogias diskusijas apie ligą, nukreipti mintis kitur, kad nejausčiau pykinimo ar skausmo. 

Padėti sau gali ir pats

Buvo metas, kai labai bijojau mirties, nes jaučiau, kaip ji kvėpuoja man į nugarą. O dar tie vaizdai, kai vis išveža iš kurios nors palatos kūną maiše... Tačiau perskaičiuos Anitos Moorjani knygą „Miriau, kad tapčiau savimi“, viskas pasikeitė. Paleidau šią baimę, nes supratau, kad bijodama ją tik priartinsiu. Nerekomenduoju skaityti žmogui, kuris yra silpnas morališkai. Ši knyga skirta tiems, kurie sveiksta ir nori nugalėti mirties baimę.
 
Daug įtakos mano požiūriui turėjo ir Joseph Murphy knyga „Pasąmonės galia“. Joje aiškinama, kaip mes galime save užsiprogramuoti geriems ar blogiems dalykams. 

Bet kokiu atveju, privalai apie savo ligą domėtis, klausinėti, rinkti informaciją. Nesuprantu tų žmonių, kurie išeina iš ligoninės nežinodami, ką reikės daryti namie, jei pasidarys silpna, neprašydami daktarės išrašyti vaistų nuo pykinimo. 

Viena iš tų žmonių buvau ir aš, kai pirmą kartą, po 1,5 mėn. gydymo grįžau namo. Juk niekas nedavė patarimų ligoninėje išsiklausinėti gydytojos, ką daryti jeigu... Jeigu... O jeigu... Prisiskambinti tave gydančiam hematologui tai tas pats, kaip rasti adatą šieno kupetoj. Nors kai taip nori greičiau pabėgti iš ligoninės, nebegalvoji, kokia ateitis laukia namie. O namie tikros linksmybės... Ir nežinai, ką daryti.

Ligoninėje mačiau, kad daugelis sergančiųjų meluoja sau ir kitiems apie gretutines ligas, dėl to apsunkindami pagrindinės ligos gydymą. Viena močiutė slėpė, kad turi problemų su kepenimis, tad gavus chemijos jos sveikata staigiai pradėjo blogėti. Vis bėgdavo kažko į tualetą ir tik vėliau paaiškėjo, kad kepenys jai pradėjo irti. Kitos moterys po chemoterapijos planuoja su vyrais važiuoti pailsėti į Turkiją. Juokas per ašaras. Nesidomėdami savo liga žmonės nežino, kad po chemoterapijos apie dešimt dienų visi kraujo rodikliai būna nukritę, jautiesi kaip lavonas. Be to, mums griežtai draudžiama būti tiesioginės saulės spinduliuose, nes chemoterapijos poveikis dar labiau suintensyvėja. 

Bandžiau aš tai moterytei papasakoti savo patirtį ir rekomendacijas daktarų, tačiau jos vyras buvo taip užsidegęs važiuoti, kad mane tyliai pasiuntė toli toli ir nuramino savo žmoną teigdamas, kad viskas bus gerai. Aš tikrai susinervinau, nes tą ypatingą jausmą po chemoterapijos buvau išgyvenusi kone šimtą kartų. Tuomet neištvėriau ir pasakiau tam vyriškiui, kad jei nori, kad žmona numirtų, tai gali važiuoti atostogauti nors ir į Ameriką. Aišku, šie žodžiai supykdė tą senyvo amžiaus vyriškį, tačiau šiek tiek atvėrė akis moteriškei, kuri prieš išvykstant namo man padėkojo už rūpestį.

Šie pavyzdžiai tik dar kartą įrodo, kad pacientams trūksta informacijos, kad jie turi gydytojus informuoti apie savo ligas ar bet kokius įtarimus, skausmus, kad privalo domėtis, kas laukia po chemoterapijos ir kaip palengvintų simptomus. Gydymo pradžioje aš taip pat mažai ką žinojau. Dabar tik laikausi tam tikrų taisyklių: 

1. jei pykina – išgerti vaistų nuo pykinimo, nes jeigu įsilinguos, sunku bus sustabdyti. Su skausmu  lygiai tas pats;

2. pasiskaityk apie savo geriamus vaistus – kai kuriuos draudžiama vartoti su pieno produktais;

3. jeigu nori, kad greičiau išsiskirtų metetroxatas negali vartoti rūgščių produktų (obuoliai, kopūstų sriuba ir t.t.), atsisakyk šviežių vaisių bei visų pieno produktų. Sumažink maisto porcijas. 

4. gerk daug vandens (jeigu nėra priskirtos lašelinės). Tuomet vaistas greit pasišalins iš tavo organizmo ir stipriai nepykins;

5. prieš vartojant stiprius vaistus būtinai pasirūpink savo skrandžiu;

6. Jeigu esi nusilpęs ir nusibodo gulėti be jėgų, padėk pats sau. Klausyk muzikos, kuri tave veža, eik pasivaikščioti į gryną orą. Per prievartą save užturbink. Tai labai padeda, kai kraujo rodikliai niekaip nepakyla. Padaryk tai bent vieną kartą iš širdies ir suprasi, kaip gerai tai veikia;

7. Po chemoterapijos veikimo periodo leidžiama vartoti vienintelius papildus, t.y. Omega 3. Aš gerdavau ryklio taukus, nes dienai reikia maždaug vieno gramo Omegos 3 taukų, todėl būtina skaityti etiketes.

Kai aplanko noras gyventi. Gyventi kitaip

Praėjus sunkiausią kelią tapau kitu žmogumi. Kažkas pasikeitė, nebebuvau ta pati. Norėjau imtis visko. Pradėjau visur skubėti, lyg norėčiau suspėti viską pajausti, išgyventi. Tačiau gydymas vyko 2,5 metų. Nors ir buvau atsigavusi, greitai pavargdavau, savijautai daug įtakos turėjo oras, drėgmė, net per pilnatį buvau labiau nervingesnė. 

Tačiau norėjau jausti, kad gyvenu, o tik kurdamas kažką, tu tai gali jausti. Nenorėjau praleisti nei vienos dienos be tikslo. Norėjosi sukurti išliekamąją vertę. Todėl susidariau metinių tikslų planą.
Svajojau sukurti savo firminių receptų knygą, kurią galėčiau padovanoti savo artimiesiems bei draugams Kalėdų progą. Todėl užsibrėžiau tikslą kas mėnesį padaryti bei nufotografavus aprašyti bent du savo patiekalus. 

Nusprendžiau, kad parašysiu apie sunkiausią gyvenimo periodą – ligą. Norėjau pasidalinti patirtim su visais žmonėmis, kad jiems būtu lengviau. Nes niekas tavęs už rankos neveda ir nesidalina lengvesnio kelio eiga. Yra begalė sunkių dalyku, kuriuos sužinai tik tai išgyvenus. 

Praėjo daugiau nei dveji metai. Gal todėl dabar drąsiau galiu apie tai kalbėti. Viskas šiek tiek pasimiršo, taip nebeskauda. Galiu apie tai kalbėti atvirai su artimaisiais ir draugais. Retai susimąstome, kad istorijos apie mirtinas ligas yra skirtos ir mums, nes nė vienas nesame garantuotas, kad neteks su tuo susidurti. Tikiuosi, mano baisi istorija jus įkvėps labiau mylėti save ir įkvėps kitaip rūpintis savo artimaisiais.   123rf asociatyvioji nuotr.

Nusprendžiau labiau domėtis sveika gyvensena ir pradėti sportuoti. Nusipirkau krūvą knygų, kurios turėjo pakeisti mano supratimą. Domėjausi joga, todėl jau greitai (kai mažoji pradės eiti į darželį) pradėsiu lankyti užsiėmimus. Galiausiai užsibrėžiau tikslą sukurti finansinę nepriklausomybę. Svajojau sukurti tokį verslo modelį, sistemą, kuris dirbtu man, o ne aš jam. Ir manau, kad man tai pavyko.

Visi mes tikimės, kad baisiausia lemtis mus aplenks ir dedame per mažai pastangų, kad situacija pasikeistų. Vis tikimės stebuklo, kad kažkas mums padės, atiduodami savo likimą daktarams, Dievui ar lemčiai. Nepykit už tiesmukiškumą, bet nė velnio, tik nuo tavo veiksmų gali kažkas pasikeisti. Sakau tai iš patirties. 

Savo akimis mačiau, kaip artimieji, per mažai žinodami apie esamą būklę, paliko sergančią mamą slaugančiam personalui. Sakydama „paliko“ turiu omeny, kad ateidavo aplankyti, bet nesirūpino gydymo eiga. Ta mama mažai orientavosi, todėl jos būklė vis blogėjo, o daktarams to niekas nepranešė.

Slaugantis personalas vos spėja suktis, daktarai taip pat dirba savo darbą neturėdami laiko pasigilint į tai, ko nenutuokia. Tu pats, arba tavo artimieji privalo domėtis ir informuoti personalą apie būklės pasikeitimus. Buvo skaudu žiūrėti, kad ateina dukra ir neaptvarko mamos, nenuprausia, nemotyvuoja užvalgyti. Jai atrodė, kad slaugytojos viską turi matyti ir padaryti, tačiau jos pasiūlo pavalgyti, ligoniui atsisakius eina dirbti toliau. Kas tam tikrą laiką  slaugytojos ateidavo, bet ne taip dažnai kaip reikėjo. 

Nieko nenoriu linčiuoti, manau, mums visiems trūksta supratimo ir patirties, kaip reikėtų elgtis ir slaugyti savo artimąjį. Svarbiausia – intensyviai domėtis ligos eiga, ligonio būsena bei higiena. Ligoniui dažnai nieko nesinori ir nieko jam nereikia, nes jis pavargęs nuo gydymo. Tačiau tu, esantis sveikas, turi suprasti ir priversti ligonį bent šiek tiek pavalgyti, nusiprausti, pagerinti jo emocinę būseną. 

Mama dažnai mane priverstinai prausdavo, „lįsdavo“ su maistu, nors aš ir labai pykdavau, norėdavosi, kad niekas neliestų, netrukdytų. Tačiau nusiprausus pasijusdavau geriau, pavalgius jausdavausi stipresnė.

Prašau jūsų skirti maksimaliai dėmesio savo ligoniukui, kad vėliau netektų gailėtis, jog per mažai padarei. O aš savo ruožtu noriu padėkoti savo Mamai, iš didžiosios raidės, kuri pasiaukojančiai slaugė mane ir kėlė iš patalo. Nepyk mama, kad dažnai būdavau grubi tavo pagalbai. Jei ne TU, nebūčiau taip greitai atsikėlusi ir sustiprėjusi. Visi džiaugėsi ir pavydėjo, kad ji manimi taip rūpinosi ir saugojo, budėdavo šalia. Labai tau AČIŪ!