Kadangi kitų švenčių dalyvių mūsų temos nesudomina, o mus savo ruožtu jų, norėdami išvengti nereikalingų ginčų, dažniausiai pirmi pakylame nuo stalo tęsti savo diskusijos kur nors kitur, atokesnėje vietoje.
Artimieji šaipėsi
Artimiau pabendravus su šiuo vyru ir jo šeima pastebėjau, kad jis šeimoje, kurioje pragyveno 50 metų, jaučiasi labai nelaimingas ir neįvertintas. Jo nuomonė niekam nerūpi ir jo požiūris visus tik erzina. Ką tik jis ką nors pakomentuoja – iškart giminės šaiposi ir tildo, neva, kvailas esi ir nuomonė tavo yra tokia pati.
Man, kaip ir kiekvienam iš mūsų, būtų liūdna ir apmaudu dėl tokio artimųjų elgesio. Buvo skaudu ir šiam vyrui. Jis man nuolat apie tai kalbėjo, pasakojo, kaip negerai jaučiasi dėl to, kad niekas jo nesupranta.
Mačiau neteisybę ir patariau nekreipti dėmesio. Taip jau būna šiam pasauly. Visi jie, smerkiantys kitaip mąstančius, dažniausiai ir patys yra ne proto bokštai ir jiems labai sunku suprasti jautrios, gražios, išmintingos sielos polėkį.
Pabėgo pas „seserį“
Kartą šis mano 70-metis pažįstamas paprašė manęs padėti sukurti jam feisbuko paskyrą. Sakė norintis susirašyti su savo netikra seserimi, gyvenančia Rytų Europoje, kurią jis susirado po ilgų paieškų su pažįstamų pagalba.
Sukūriau, pamokiau, kaip naudotis ir pamiršau.
O prieš mėnesį to vyro žmona paskambino man ir pranešė, kad jos vyras, metęs darbą, kurį dirbo dar būdamas pensijoje, pabėgo... Neva, paslapčia nusipirko vizą ir išvažiavo į Rytų Europą gyventi pas tą savo netikrą seserį, kurį, pasirodo, nebuvo sesuo ir paprašė papasakoti, apie ką mes visą laiką su juo kalbėjomės paslapčia. Taip pat pareiškė man pretenziją, kad aš kalta dėl jo pabėgimo, nes sukūriau jam feisbuko paskyrą.
Naujiena mane šokiravo. Buvo sunku patikėti, kad šis pagyvenęs vyras ryžosi tokiam rimtam žingsniui būdamas tokio garbingo amžiaus...
Tas vyras niekada man nieko nepasakojo apie savo virtualią meilę. Todėl ir į jo žmonos klausimą nieko aiškaus atsakyti negalėjau.
Tik užsiminiau, kad jis jautiesi neįvertintas savo šeimoje. Bet kita vertus, argi tai yra toks jau ir svarus argumentas palikti šeimą senatvėje? Kažin. Todėl raminau, kaip galėjau. Sakau: „Nesijaudinkite be reikalo. Tikrai sugrįš. Negali būti ten jokios meilužės! Nes jis tiesiog fiziškai nepajėgus tokiame amžiuje patenkinti moters.“
„Pajėgus“, – išgirstu ir dar labiau nustembu...
Nesupranta, kodėl kenčia taip ilgai
Praėjo kuris laikas ir tas pagyvenęs vyras sugrįžo atgal į namus pareikalavęs skyrybų... Ir vėl man buvo šokas. Išprotėjo vyras. Kaip galima iškeisti šeimą, vaikus, anūkus, visą tą gerbūvį, kuris yra čia sukurtas per ilgus metus į skurdžią šalį ir į neturtingą, nors ir jaunesnę moterį. Bandžiau susisiekti su tuo vyru ir man nepavyko dorai susikalbėti. Jis kalbėjo ir elgėsi lyg būtų užburtas. Kalbėjausi vėliau ir su jo žmona. Ji tik verkė ir tvirtino lauksianti jo sugrįžtant.
Būnant šios situacijos dalyve man kilo įvairių minčių. Viena iš jų buvo – tai iki kokio amžiaus tie vyrai gali turėti intymius santykius su moterimis? Nejaugi iki 100 metų? Visada galvojau, kad 60 metų tai jau visų malonumų „lubos“. Ir tai tik su vaistais. O, pasirodo, viskas yra kitaip.
Tai kada tai moteriai atsipalaiduoti ir pradėti jaustis visiškai saugiai? Nejaugi taip iki senatvės ir šokinėti aplinkui vyro užpakalį, kaip pririštai ožkai prie medžio, kad nepaliktų? Katastrofa. Tai kada gyventi dėl savęs?
Paskui pagalvojau ir apie santuoką. Kažin kodėl nelaimingi žmonės joje taip ilgai išbūna kartu? Patyčios šeimoje, kaip taisyklė, prasideda jau nuo jaunystės. Tai kodėl tie, kurie tyčiojasi, nepalieka antrų pusių ramybėje jau nuo pačios santuokos pradžios, jei jau jiems kažkas taip netinka? Nesuprantu. Kaip nesuprantu ir tų kenčiančių patyčias šeimoje. Matai, kad juokiasi iš tavęs? Matai, kad neturi autoriteto? – Bėk. Nelauk senatvės. Toliau bus tik baisiau.
Ir trečia mintis buvo – feisbukas yra blogis. Žmonės nemoka skirti virtualaus gyvenimo nuo tikro ir, įtariu, niekada taip ir neišmoks. Ypač vyresni žmonės. Tai reiškia, kad nelaimių ir bėdų tik daugės. Todėl pagyvenusių žmonių artimieji turi būti budrūs. Reikia neverkti, nesityčioti iš keistai besielgiančių savo artimųjų, o bandyti juos parodyti gydytojams. Kad jų keistas elgesys, neduok Dieve, nebūtų kokios demencijos pradžia.
Būtent tokį patarimą galiausiai daviau ir mano pažįstamo vyro žmonai. Sakau: „Neverkite, o geriau nuveskite jį pas gydytoją. Kažkodėl man atrodo, kad tai ir bus ta pagrindinė jo tokio keisto elgesio priežastis... Nes netikiu aš meile tokiame amžiuje. Netikiu!“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
