Noriu papasakoti savo istoriją iš arčiau, meilužės versiją. Gal atpažinsite save, o gal lengviau bus suprasti, kaip jaučiamės mes, svetimautojos.
Įsimylėjo šeimos draugą
Labai keista tai rašyti apie save, bet noriu išsipasakoti. O viskas prasidėjo net neturint minties, kad galiu būti neištikima. Mudu jau turėjome šeimas, tik nesijautėm laimingi, suprasti.
Mano vyras daug gėrė ir namie, ir darbe, per eilę metų atšalome ir gyvenom kartu tik dėl vaiko. O jis su žmona buvo tik dėl dėkingumo, už praeityje suteiktą pagalbą, kai sėdėjo už grotų.
Taigi, bendraudavome tikrai draugiškai šeimomis, net neturėdami minties, kad gali būti daugiau. Tik vieną kartą, vykstant šventei, kurioje dalyvavome ir mudu kartu, netyčia prisiglaudėm vienas prie kito ir, nepatikėsit, tokios kibirkšties nei aš, nei jis nebuvome pajutę – tikrai kažkas tokio.
Tą cinkelį, kibirkštį, apie kurią visi kalba, pajutome abu. Nuostabus jausmas, širdį, atrodė, nutrenkė tūkstantis mažų žaibų. Tą vakarą nieko tarp mūsų neįvyko, tik susižvalgėm ir nenuleidom žvilgsnio visą likusį vakarą, vis stengėmės netyčia vėl ir vėl prisiglaust ir pajust nerealiai malonią kibirkštį.
Po kelių dienų susirašėm, pakalbėjom apie orą, ir jis paklausė: „Ar ir tu tai pajautei?“
„Taip ir aš!“ – atsakiau.
Net keista, kad abudu pajutom lyg magnetu traukiančią jėgą. Nutarėm, kad reikia susitikti ir pasikalbėti, nes abu negalėjom pamiršti to vakaro. O kai susitikom, nereikėjo nei žodžių, nieko...
Pasidavėm aistrai, ėjom vienas dėl kito iš proto. Susitikinėdavom paslapčia, skirdavom pasimatymus, tai atrodė lyg žaidimas, pamiršdavom visą likusį pasaulį aplinkui.
Pradėjo manipuliuoti
Abu vienas kitą pamilom ir norėjom būti kartu, tačiau negalėjau palikti vyro, kad ir kokie blogi buvo mūsų santykiai. Man atrodė, kad turiu gyventi dėl vaiko. Mano meilužis niekaip negalėjo to suprasti, vis prašydavo, kad jį palikčiau ir gyvenčiau su juo.
Bet ir jis nesiryžo palikti savo žmonos, kol aš nebuvau laisva. Susitikimai būdavo fantastiški, ištirpdavom vienas kito glėbyje, tačiau išsiskyrus vis prasidėdavo jo priekaištai, kodėl nenoriu būti kartu visada.
Pasakė, kad slapta padarė mūsų meilės akto įrašą ir vis susipykus grasindavo parodyti mano vyrui. Aišku, aš puldavau jo visaip atsiprašinėti ir gesinti situaciją, kol jis atlyždavo ir mudu susitaikydavome.
Visa tai vykdavo 2 ar 3 kartus per savaitę, turėdavau su juo bendrauti maloniai, bijodama supykdyti, kad tik nesumąstytų paviešinti to įrašo. Gyvenau nebe meilėje, o žiauriame košmare, kiekvieną dieną vis bijodavau jo reakcijos, jo žinučių, bijojau pasakyt ir vyrui, tad kentėjau ir stengiausi situaciją gesinti, taip kaip išėjo.
Dar prie visa to jis ėmė manęs prašyti pinigų, šantažuodavo ir sakydavo, kad jam dabar labai sunku, ar negaliu pagelbėti jam, tik sumas įvardydavo pats. Nebuvo man kur dingti, buvo sunku ir finansiškai, ir psichologiškai.
Visa ta vaidyba, kad man gera su juo, kad myliu, net vimdė mane – viską dariau iš baimės, kad nesužinotų šeima, draugai, aplinkiniai. Tiek bijojau atskleisti tiesą, kad net mintys sukosi apie savižudybę.
Labai keikiau save, kad papuoliau į šitą košmarą, iš kurio pabėgimo nebuvo. Negana to, jis vis tiek norėjo su manim gyventi, suokė, kad myli, aišku, juk patogu turėti tokią moterį, kuri išlaiko vyrą ir visada būna nuostabiausios nuotaikos.
Pamoka visam gyvenimui
Galiausiai jis privertė mane palikti vyrą, apsigyvenome kartu. Tai truko tik vieną dieną. Jis grįžo pas žmoną dėl vaiko. Ir ačiū Dievui. Ir pagaliau man buvo nebesvarbu, kas ką pasakys, kas kaip bus, nes aš ištrūkau iš to nesąmoningo rato.
Kitą rytą grįžo pas mane, bet pagaliau atsibudau iš to letargo miego ir net nebekreipiau dėmesio į jį, pasiunčiau į visas keturias puses. Aš atsigavau, vėl džiaugiuosi gyvenimu ir paprastais malonumais.
Išmokau pamoką, kad tikrai negalima susidėti su vedusiais vyrais, nes tai jau pasmerkta skaudžiai pabaigai. Įvertinu dabar savo artimuosius, stengiuosi juos padaryti laimingais, vyras man atleido ir dėl to jam esu be galo dėkinga, aš suklupau, bet pasimokiau visam likusiam gyvenimui. Tokia mano karti meilužės patirtis. Norėčiau tik perduoti linkėjimus savo buvusio meilužio žmonai ir jam – būkit laimingi!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
