Kartą praeidama pro šalį akies krašteliu pamačiau, kaip ji į mažą maišelį bando įdėti obuolius. Vieną maišelio kraštą ji laikė lūpomis, o su paralyžiuota ranka laikydama obuolį bandė praplėsti to maišelio kraštelius taip, kad pro atsiradusį plyšį užtektų vietos tam obuoliui pralįsti.
Jai nelabai sekėsi atlikti šį veiksmą. Tai maišelis vis išsprūsdavo iš lūpų, tai obuolys iš rankos. Bet ji nepasidavė ir toliau bandė susitvarkyti su esama problema.
Aplinkui stovėjo daugybė žmonių ir nė vienas iš jų nepriėjo jai padėti. Tarp jų ir aš, nes labai skubėjau. Aišku, tai prastas pasiteisinimas, tačiau tokia jau yra ta realybė. Mes visi kažkur skubame, lekiame visai nesusimąstydami apie tuos, kurių judėjimas yra apribotas. Atrodo, kad jie gyventų ne šalia mūsų, o kažkokiame paraleliniame pasaulyje.
Palaidojus dukrą atsisėdo į vežimėlį
Tai nebuvo vienintelis man žinomas aplinkinių abejingumo faktas neįgalaus žmogaus atžvilgiu. Pažįstu ir dar vieną pagyvenusią neįgalią moterį, kurios irgi niekas nepastebi. Su ja susipažinau feisbuko platybėse.
Mūsų pažintis prasidėjo nuo konflikto. Moteris mano profilio komentaruose paprašė finansinės paramos ir aš ją užblokavau pagalvojus, kad ji yra eilinė apgavikė. Vėliau man draugai pranešė, kad ta moteris yra ne apgavikė, o išties sunkiai serganti moteris. Pasidarė gėda, kad atstūmiau žmogų, kuris ir taip jau yra likimo atstumtas. Atsiprašiau tos moters ir man buvo atleista. Pabendravus ilgiau sužinojau jos tikrą istoriją, kuri tikrai yra graudi.
Iš pradžių šiai moteriai teko laidoti vienintelę dukrą, vėliau grumtis su klastinga ligą, kuri ją įkalino neįgaliojo vežimėlyje visiems laikams, be jokių šansų pasveikti. Bet sunkiausia moteriai buvo ištverti ne šiuos likimo smūgius, o aplinkinių abejingumą jos bėdai.
Ji bandė belstis į visas įmanomas duris prašydama pagalbos. Ji vos ne rėkte riekė, kad tų menkų pašalpos pinigų neužtenka oriam pragyvenimui! Apie ją net rašė žiniasklaida. Tačiau svarios pagalbos tąsyk jį taip ir nesulaukė. Kodėl?
Todėl, kad atsirado žmonių, teigiančių, kad neįgali moteris per daug nori. Kad, neva, kažkada jau buvo suteikta pagalba ir jos turi užtekti. Visam gyvenimui? Taip pat atsirado ir tų, kurie teigė, kad moteris yra labai konfliktiška. Kad ji nesulaukia pagalbos tik dėl savo bjauraus būdo.
Pašalpos neužtenka
Keistas toks žmonių požiūris. Apkaltinti gulintį ir kenčiantį žmogų blogu charakteriu... Ar niekas nepagalvojo, kad ji yra pikta būtent dėl to, kad serga? Kad tai liga kalba jos lūpomis, o ne jos širdis? Kad ji yra be galo visais nusivylusi ir kiekviename žmoguje iš anksto mato priešą? Nes gerų žmonių jos kelyje tiesiog nepasitaikė?
Tačiau aš suprantu ir tuos, kurie nenori dalintis savo gerbūviu su neįgaliaisiais. Tų prašytojų šiais laikais atsirado tikrai per daug. Bet argi jie yra kalti dėl to, kad mūsų visų gyvenimas šitaip suprastėjo? Argi jie kalti dėl to, kad jiems ne tik neužtenka tos menkos pašalpos būtiniems poreikiams patenkinti, bet ir vaistams, ir slaugos priemonėms nusipirkti!
Jie neturi atsakyti už valdžios klaidas. Jie nekalti, kad ji kurčia ir akla jų problemoms. O kurčia ji todėl, kad yra labai patogu apsimesti ir nieko nematyti, nes tokiu atveju problemą išsprendžia geri žmonės ir emigrantai. Tai jie pasirūpina visais nuskriaustaisiais. O tai reiškia, kad galima sutaupyti, pavyzdžiui, auksinių įrankių pirkimui, firminiam tualetiniam popieriui arba kokiam piliakalniui padidinti…
Pagalbos prašymams žmonės kurti
Mano pažįstama moteris supranta savo padėties sunkumą. Jei mažiems vaikams žmonės dar paaukoja kelis centus, tai jai realios paramos sulaukti tokiame garbingame amžiuje praktiškai neįmanoma.
Todėl ji kovoja už savo gyvenimą kaip gali, tikėdamasi nors kaip atkreipti dėmesį į save ir į panašaus likimo žmonės. Ji sukūrė feisbuke savo puslapį, kuriame dalijasi su mumis savo kurtomis mintimis apie meilę, tikėjimą, draugystę, gyvenimo prasmę. Niekada nepamiršta palinkėti mums geros dienos ir labos nakties.
Mes visi dalinamės jos žinutėmis net nesusimąstydami, kokių didelių pastangų reikalauja kiekvienas jos judesys, kiekvienas klavišo paspaudimas. Tačiau žmonės nėra dėkingi už jos vargą. Kai ji prašo pagalbos, žmonės apsimeta tos žinutės nematantys… Net nepaspaudžia „patinka“. Kaip baisu tiesa?
Bet moteris vis tiek nepraranda vilties sulaukti pagalbos. Nes jei netikėsi, tai iš kur tada semtis jėgų gyventi? O kartu su ja tikiuosi ir aš, kad atsiras dar jos gyvenime neabejingų žmonių, kurie padės jai surinkti obuolius į jos krepšelį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
