Tiems, kas neturi laiko skaityti visos istorijos, tai galiu trumpai pasakyti – jei kažkam atrodo (o tokių tikrai yra nemažai, sprendžiant vien iš komentarų skilties), kad lietuvaičių elgesys spektaklyje buvo šokiruotinas ir visiškai žemo lygio, tai greičiausiai jie nėra matę, kad gali būti ir dar blogiau.
Ir kalba eina ne apie kokią nors atsilikusią trečio pasaulio šalį, o apie vieną iš pasaulinių centrų – Londoną ir pačioje jo širdyje esantį Jos Didenybės teatrą, kuriame jau dagiau nei 31 metus nenutrūkstamai rodomas pasaulinio lygio šedevras, Endriu Loido Veberio „Operos fantomas“.
Jaudinosi dėl savo aprangos
Bet apie viską nuo pradžių. Londono teatre lankiausi pirmą kartą. Turėjau seną svajonę kada nors gyvai pamatyti „Operos fantomą“ pačiame geriausiame jo pastatyme ir, natūralu, kad artimiausia vieta, kur galėtumei ieškoti tokio lygio reginio, yra Londonas.
Šiemet šiai svajonei buvo lemta išsipildyti, tad su nekantrumu laukiau kelionės ir dabar net šiek tiek juokinga prisiminus, kiek laiko svarsčiau – ar pasiimti kaklaraištį, ar „rizikuoti“ ir į pasirodymą eiti prasegta marškinių apykakle.
Visgi neįsivaizdavau, kokio lygio publika tenai renkasi, o „googlinimas“ prabėgomis labai stipriai nepagelbėjo. Galiausiai nusprendžiau pataupyti vietą rankiniame bagaže ir leisti sau daugiau komforto, tad kaklaraiščio nesidėjau. Šiek tiek užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad su kaklaraiščiu, tikriausiai, būčiau buvęs kaip visiška balta varna – net su kostiumu buvau gana retas egzempliorius.
Užkandžius nešėsi iš namų
Buvo labai keista ir neįtikėtina matyti, kaip daugiau nei 1200 žmonių talpinantis teatras pildosi žmonėmis, kurie į jį atėjo kaip į eilinį kino teatro seansą – nepasikabinę viršutinių rūbų (paltų, striukių), su kuprinėmis, maišeliais, kuriuose, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ne tik mieste įsigyti pirkiniai, bet ir įsidėti užkandžiai.
Ant rankos pirštų buvo galima suskaičiuoti žmones, kurie atėjo apsirengę kaip į spektaklį – kelios damos sėdėjo su vakarinėmis suknelėmis, pasipuošusios vakariniu makiažu, o aplink jas – džinsais, megztukais ar maikutėmis „pasidabinę“ kiti teatro lankytojai.
Aš pats visame sektoriuje buvau vienintelis kostiumuotas klausytojas. Dešinėje pusėje mačiau nemažai azijietiškos kilmės, greičiausiai, turistų, apsikrovusių viršutiniais rūbais, kuprinėmis ir maišeliais (matyt, nusprendė pataupyti po svarą už kiekvieną paliekamą daiktą rūbinėje).
Prieky manęs atsisėdo 4 jaunuoliai iš Vokietijos visiškai pankiškos išvaizdos – iki negalėjimo nuskalbtais džemperiais su kapišonais, džinsais ir kedukais. Na, o galiausiai nuginklavo vaizdelis iš kairės – atsisėdo azijietiškos kilmės jaunuolis su per pirštą įsispiriamomis „pliaženkėmis“, džinsais ir maikute.
Negana to, dar teko stebėti, kaip žemesniuose sektoriuose, kurie yra prie bariuko, į savo vietas keliauja klausytojai su plastikiniuose bokaluose/ taurėse įpiltu alumi, sidru ar putojančiu vynu. Dar betrūko, kad kas popkornais pradėtų prekiauti (nors kažko panašaus taip pat nepavyko išvengti – apie tai kiek vėliau).
Nepagarba aktoriams
Sėdėjau lengvai šokiruotas, nesuprantantis, kur atsidūriau, ar Londono teatre pasaulinio garso miuzikle, ar gūdžiame kaimo užkampyje? O gal čia yra naujų, modernių laikų realybė ir man pačiam reikia prisitaikyti arba išnykti kaip dinozaurui?
Kilo ir dar kitokių klausimų – įdomu, kaip jaučiasi čia dirbantys pasaulinio lygio aktoriai, kurie mato tą pigumą ir publikos nepagarbą teatrui? Ar jie vis tiek atsiduoda savo darbui visu šimtu procentu? O gal irgi tik atlieka formalumą, pasiima honorarą ir nebekuria šventės, kurios publikai, panašu, nelabai ir bereikia? Tokios ir panašios filosofinės mintys pradėjo kamuoti belaukiant pasirodymo, į kurį buvo sudėta tiek vilčių ir lūkesčių.
Ir visgi, pats pasirodymas buvo nepriekaištingas, sakyčiau, netgi tobulas. Aktorių vaidyba – aukščiausio lygio. Dainavimas – aukščiausio lygio. Viskas atlikta su tokia energija, kad momentais net užspausdavo kvapą, jau nekalbant apie nuolat per kūną bėgiojančius šiurpuliukus.
Stebėjau miuziklą, kuriame įspūdingos dekoracijos keitėsi taip lengvai ir taip greitai, jog kartais atrodė, jog viskas perjunginėjama kaip kokiame kino filme.
O didžiausias nusivylimas publika aplankė tada, kai miuziklui einant į pabaiga Kristin atliko jautrią dainą „Wishing You Were Somehow Here Again“, kurios metu stengiesi įsijausti į emociją ir ja gyventi, bet staiga už nugaros pradedi girdėti užkandžių pakuotės krebždėjimą ir po kelių akimirkų prislopintą jų traškesį tarp dantų (kažkuria prasme žmogus suprato, kad teatre nelabai gražu triukšmauti). Ir taip visą likusią dainą ir dar kurį laiką... Ir nusivylimas publika vėl sugrįžta...
Tad grįžtant prie esmės, kodėl nusprendžiau pasidalinti šia istorija yra tai, kad perskaitytas straipsnis apie situaciją lietuviškame spektaklio pasirodyme nėra toks tragiškas kaip kažkam galėjo pasirodyti.
Nenusižeminkim ir negalvokim, kad visur kitur yra gerai, o tik pas mus blogai. Palyginti su mano patirtimi Londono teatre, Lietuvoje publika teatrui rodo gerokai daugiau pagarbos ir tuo mes vis dėlto turėtume pasidžiaugti, kol dar galim.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
